Pandemijos metu politikai ir žymios šalies asmenybės pažėrė ne vieną „perliuką“
Su netrukus į Lietuvą ateisiančiu pavasariu atkeliauja ir rinkiminis sezonas. Prie balsadėžių pirmiausiai, gegužės 12 d., keliausime dėl Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų. Birželį balsuosime jau Europos Parlamento (EP) rinkimuose, o 2024-ųjų rudenį rinksime naują Seimą.
Tokiame rinkimų maratone rinkėjui svarbiausia sukaupti visų reikalingų žinių bagažą. Juk tik taip galima užtikrinti save, kad jūsų balsas bus atiduodamas geriausiam ir to vertam kandidatui arba politinei jėgai (arba bent jau geriausiam variantui iš visų pasiūlytų blogybių).
O kad būtų priimtas informatyvus sprendimas, reikia sužinoti kokias „nuodėmes“ per pastaruosius metus padarė mūsų tautos išrinktieji: įsivėlė į visą partiją sukrėtusius skandalus, žadėjo skaidrumą, o pasižymėjo tik korupcija, demonstravo nepagarbą juos išrinkusiems žmonėms, o gal išsiskyrė retorika, kuri daugiau pykdė ir priešino, nei sujungė ir suvienijo?
Bene labiausiai tikrąją politikų, partijų ar juos remiančių žymių šalies asmenybių poziciją vienu ar kitu klausimu atskleidė jau praeityje palikta COVID-19 pandemija. Jos metu, vieni pasižymėjo beveik komiškais pasisakymais, tačiau nemenka dalis – iš tiesų supykdė visuomenę, sunerimusią dėl viešai kurstomos neapykantos.
V. Landsbergis prakalbo apie „karstelio mokestį“
Dar pačiame pandemijos pike, 2021 m., kai Lietuvoje pasigirdo pasiūlymas senjorams išmokėti 100 Eur išmoką už pasiskiepijimą, profesorius Vytautas Landsbergis pasiūlė kitą idėją – „karstelio mokestį“.
Vienoje iš šalies žiniasklaidos priemonių laidų, V. Landsbergis apie pandemijos valdymą ir tuomet pasiūlytas idėjas pasisakė taip:
„Aš galėčiau pasiūlyti, kad kiekvienas, kuris atsisako skiepytis, įneštų savo įnašą kaip tam tikrą karstelio mokestį – kad kai aš numirsiu, esu jau susimokėjęs, aš neužgriūsiu valstybei su savo karstu: „dar ir palaidokite mane. Aš nuėjau tuo keliu, žinau, kad man daug daugiau galimybių susirgti bei numirti, bet aš esu išdidus, kad einu tuo keliu“. Gerai, tai tu įnešk karsto mokestį“, – sakė profesorius[1].
V. Landsbergis dar ir papildė šią savo mintį teigdamas, kad jei tokį mokestį sumokėjęs žmogus nesusirgtų ir nenumirtų, tuomet pinigai jam būtų grąžinti.
„Niekas neatims, bet kodėl negalėtum iš anksto susimokėti už savo durniaus karstą? Yra žmonės ne visai durni, bet visgi šiandien aš girdžiu apie vieną svarbų, talentingą, darbštų žmogų, kuris buvo įsitikinęs, kad jis mažai su kuo bendrauja, jam pavojus negresia ir jis nesiskiepija. Dabar yra labai sunkioje padėtyje“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Ir daugiau politikų dalinosi sparnuotomis mintimis
Tokių viešų politikų arba viešų žmonių pasisakymų, mažų mažiausiai privertusių nustebti, o neretai – rimtai pasipiktinti, būta ir daugiau.
Pavyzdžiui, europarlamentarė, konservatorė Rasa Juknevičienė teigė, kad antivakseriai yra labai pavojingo biologinio ginklo nešiotojai. Tokią savo išmonę ji demonstravo feisbuke.
„Koronaviruso pandemija yra geriausias atsakymas, kodėl vakcinacija yra reikalinga ir gyvybiškai svarbi mūsų ateičiai. Kaip gydytoja ir pediatrė, galiu jus užtikrinti, kad be skiepų negalėsime sustabdyti rimtų ligų plitimo, o kai kurios gali sugrįžti. Kaip politikė, europarlamentarė galiu pasakyti, kad antivakseriai yra labai pavojingo biologinio ginklo, kuris turi būti sustabdytas, dalis“, – kalbėjo R. Juknevičienė[2].
Savo ruožtu Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, buvęs Darbo partijos lyderis Valentinas Mazuronis nevakcinuotus asmenis sulygino su alkoholio padauginusiais vairuotojais.
„Skiepytis nesutinkančių tėvų vaikai neturi būti priimami į darželius ar mokyklas. Skiepytis atsisakantys žmonės turi būti laikomi pavojingais visai visuomenei bei jos sveikatai, kaip pavojingi visuomenei yra laikomi girti už vairo. Ir vieni ir kiti yra potencialūs mirties nešiotojai ir visuomenė privalo gintis nuo jų, o ne bejėgiškai verkšlenti“, – sakė V. Mazuronis[4].
LRT bei R. Tapinienė „antivakseriams“ norėjo užkurti pragarą
2022 m. pradžioje Lietuvos nacionalinio transliuotojo (LRT) eteryje pasirodė žurnalistės Rasos Tapinienės vedama laida „Lietuva kalba“.
Minimoje laidoje pasirodė Sveikatos apsaugos viceministrė Aušra Bilotienė-Motiejūnienė, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Dainius Žvirdauskas, onko-imunologas Marius Strioga, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos Tėvų tarybos pirmininkas Arūnas Penkaitis, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos valdybos narys Gediminas Balnis bei Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovė Rūta Vainienė[4].
Laidoje buvo siekiama diskutuoti apie tai, ar pasiskiepiję žmonės yra diskriminuojami suvienodinant jų ir nepasiskiepijusiųjų teises. Po ilgo pokalbio, galiausiai buvo užduotas ir štai toks klausimas: „Ar reikėtų neskiepytų suaugusiųjų gyvenimą paversti „pragaru“ uždraudžiant viską, įskaitant ir lankymąsi maisto prekių parduotuvėse?“
50 proc. laidą žiūrėjusių ir savo balsą atidavusių žiūrovų atsakė teigiamai, o socialiniuose tinkluose netruko kilti didelis ažiotažas, buvo kalbama apie tai, kad nacionalinis transliuotojas savo eteryje tiesiog viešai skatina neapykantą.
Vėliau paaiškėjo, kad teisėsauga dėl šios laidos pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nesantaikos kurstymo. Dėl to į policiją kreipėsi politikas, dabar jau buvęs parlamentaras Petras Gražulis[5].
Istorija nuskambėjus taip plačiai, LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas aiškinosi, kad klausimas buvo skirtas laidos tikslinei grupei – moksleivių tėvams, o laidoje klausimai buvo užduodami neva siekiant fiksuoti visuomenės nuotaikas.
Taip pat teigta, kad laidos redaktoriai pasirinko pasinaudoti Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymu, kai kalbėdamas apie skiepų priešininkus jis pavartojo žodį „emmerder“ – „merde“ (mėšlas). Be to, kaip teigė LRT atstovai, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad tokių aštrių frazių naudojimas pats savaime nėra lemiamas vertinant įžeidžiančią nuomonės raišką.
TV laidų vedėjai ir žinomi asmenys juokavo apie „galvijus“ ir „pareigą numirti“
Lietuvos humoristas, TV laidų prodiuseris Haroldas Mackevičius pandemijos metu aštriai „juokavo“ apie nevakcinuotus asmenis.
Feisbuke jis dalijosi vienu iš mitingo prieš COVID-19 ribojimus dalyvę pašiepiančiu vaizdo įrašu ir pridėjo, kad „numirti neskiepytam yra ne tik teisė, bet ir pareiga“.
Žurnalistas ir rašytojas Andrius Užkalnis teigė, kad „galvijų irgi niekas neklausia, kokių papildų jie nori. Veterinaras nuspręs“[6].
Apžvalgininkas Paulius Gritėnas teigė, kad „antivakseriai – humanitarinė problema“, tinklaraštininkas Ričardas Savukynas sakė, kad „skiepyti vaikus atsisakantys tėvai yra potencialūs žmogžudžiai“.
Duomenų mokslininkas Vaidotas Zemlys-Balevičius skelbė, kad neskiepytiems žmonėms reikia trukdyti gyventi normalų gyvenimą, o žinomas TV laidų vedėjas ir buvęs Seimo narys Arūnas Valinskas sakė, kad „antivakserių šaudyti neprireiks, jie išmirs patys“.
Neapykantos kalba Lietuvoje klesti, dauguma tai ignoruoja
Deja, bet neapykantos kalba net žinomų politikų ir asmenų tarpe Lietuvoje yra norma. Su tuo susitaikiusi yra ir visuomenė.
2021 m. „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa parodė, kad absoliuti dauguma nežino, kad neapykantos kalba yra žmogaus teisių pažeidimas ir gali užtraukti teisinę atsakomybę, o maždaug 7 iš 10 žmonių, susidūrę su neapykantos kalba, teigė, jog apie tai nepraneštų ir neieškotų pagalbos.
Dauguma žmonių, susidūrę su neigiamais komentarais internete, niekur nesikreiptų (47 proc.) arba nežinotų, kur kreiptis (22 proc.). Tik 18 proc. nurodė, kad kreiptųsi į teisėsaugos institucijas, dar beveik 15 proc. – į socialinių tinklų arba interneto svetainių administratorius.
Daugiau kaip penktadalis tyrimo dalyvių manė, kad neigiami komentarai internete apie tam tikras visuomenės grupes yra tik nekalti, neapgalvoti juokeliai. Trečdalis manė, kad tokie komentarai yra saviraiškos laisvė.
Neapykantos kurstymas yra veika, kurią draudžia Baudžiamasis kodeksas. Įstatymai saugo asmenų lygiateisiškumą, apimantį skirtingus žmonių požymius, tokius kaip tautybė, rasė, seksualinė orientacija, lytis, negalia, amžius ir kita.
Kaip teigė žurnalistų etikos inspektorės Gražina Ramanauskaitė, neapykantos kalba yra raiška, kuria skleidžiama, kurstoma, skatinama ar pateisinama neapykanta prieš asmenį ar asmenų grupę būtent dėl jų tapatybės, tačiau neapykantos kalbos draudimas nereiškia, kad negalima garsiai reikšti savo įsitikinimų ar kritikuoti kitų žmonių poelgių.
