Netyla kalbos dėl atrastų insignijų: radusiam skrieja kaltinimai – ne padėka?

Radėjas turėtų būti nešiojamas ant rankų – tačiau į jį nutaikyti „ginklai”

Vilniuje atrastos insignijos netruko tapti audringų diskusijų tema – tiek tarp istorikų, tiek visuomenėje. Tačiau užuot džiaugusis istorinę reikšmę turinčiais atradimais, ieškoma kaltų. 77 primena: prieš porą savaičių Vilniaus arkikatedros požemiuose atrasta slaptavietė su valdovų Aleksandro, Elžbietos bei Barboros laidojimo insignijomis. Sąraše – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro karūna, Elžbietos Habsburgaitės karūna, grandinėlė, medalionas, žiedas bei karsto lentelė.

Nepaisant radinio vertės ir atsiveriančių galimybių pažinti gyvenimą praeityje, akys raibsta nuo nesutarimų. Juose skendi insignijų atradėjas, kuriam nemaža dalis lietuvių reiškia palankumą, ir šiuo paveldu besirūpinantys asmenys, taip sakant, besistengiatys laurus susišluoti sau.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda apie šią situaciją taipogi turi nuomonę^[1]. Visgi, kai kam ji atrodo nesąžininga. Jis nesutarimus dėl Katedros požemiuose rastų insignijų vadina nevertais dėmesio – kaip ir nugrūstą „į kampą” artefaktų radybų autorių Saulių Poderį.

„Autorius turėtų džiaugtis, kad jos apskritai atrastos”, – įsitikinęs G. Nausėda.

„Turbūt atradimo autorius, kas jis bebūtų, bet turėtų džiaugtis, kad apskritai tos insignijos yra atrastos, kad jos atrastos visa apimtimi, kad niekas į šoną nenuklydo, ir kad mes galime džiaugtis savo tikrai išskirtiniais istoriniais artefaktais“, – sako šalies vadovas. Jis priduria: 

„Pati išėmimo procedūra, žinoma, nebuvo tobula. Aš manau, kad tikrai reikėjo glaudžiau bendradarbiauti su tomis institucijomis, kurios yra įgaliotos ir dalyvauti, ir, svarbiausia, užtikrinti, kad kultūrinių vertybių išėmimas vyktų pagal visas nustatytas oficialias taisykles, nes tai yra labai atsakingas procesas“, – atvirauja G. Nausėda. 

Ateityje Katedros požemiuose gali būti rastas dar ne vienas istorinis artefaktas

Insignijų atradimas – ne tik daiktinių vertybių užfiksavimas, bet ir visos procedūros įprasminimas. G. Nausėda tikina, kad dėl to reikalinga filmuota medžiaga. Teigiama, jog toje pačioje vietoje gali būti atrastas dar ne vienas radinys.

„Aišku, džiaugiuosi pačiu faktu, bet vis dėlto manau, iš šitos istorijos turėtume pasimokyti, kaip atsakingai ir branginant mes turime elgtis su savo istoriniais artefaktais, nes galimas dalykas, kad tai dar yra ne pabaiga ir mes dar labai reikšmingų istorinių objektų Katedros požemiuose rasime ne vieną“, – įsitikinęs šalies prezidentas. Dalis lietuvių reiškia nuostabą, jog prezidentas neva nukreipia žvilgsnius į patį faktą, o Poderį tuo tarpu palieka paraštėse.

Bažnyčia siekia nuopelnų sau?

Reliktų atradėjas – dailės kūrinių restauratorius ir buvęs Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gidas S. Poderis Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo yra piešiamas niūriomis spalvomis. Grušas sako, esą restauratoriui nebuvo leista lįsti į požemius kelerius metus. Tačiau pats Poderis tikina: apieškos užklausa buvo pateikta daug anksčiau. 

Teigiama, kad gilindamasis į valdovų insignijų dingimo istoriją, restauratorius informavo biurokratus apie savo paieškas, tačiau nesulaukė atsakingų institucijų pagalbos. Atradėjas įsitikinęs, kad anksčiau šios slėptuvės ieškoma nebuvo. Palaikantys šio asmens iniciatyvas, tautiečiai teikia peticijas.

Internautai šnabždasi, esą bažnyčia galimai baiminasi bet kokio jos autoriteto sumenkėjimo ir konkurencijos; nori visų pelnytų ir nepelnytų nuopelnų sau. Lietuviai nuogąstauja:

„Niekas dabar tiksliai neįrodys, kas buvo rasta – juk galima ir meluoti”.

Aišku, jog Poderio titaniškų tyrimų dėka istoriniai akcentai pagaliau išvydo dienos šviesą. Tačiau, priešingai nei atradėją, Vilniaus arkivyskupijos poelgius ir valstybines institucijas supa bejėgiškumo aura.

S. Poderis kasinėjimus vykdo maždaug dešimtmetį. Tikina jau seniau Vilniaus arkikatedros rūsiuose atradęs brangenybes. Tačiau arkivyskupija jam atsukė nugarą, vadindama šį „juoduoju archeologu”. Tokiu – kito žmogaus „išmetimo iš žaidimo” – būdu, kaip manoma, įtvirtinama arkivyskupijos pozicija bei galimybė jai pačiai kurti taisykles. Galbūt būtent taip veikia sovietinės sistemos rudimentai, šiandien pasireiškiantys etikečių klijavimu. Žinoma, jog Nepriklausomybės aktas taip pat buvo atrastas privačia iniciatyva.

Lobio atvėrimo ceremonijoje atradėjas dalyvauti – nevertas?

Neaišku, kiek būtų tekę laukti šio atradimo – jei ne S. Poderis, kurio raštų ignoravimas per ilgą laiką pasiekė lubas. Nuspręsta, jog lobio atvėrimo ceremonijoje dalyvauti – jis taip pat nevertas^[2]. Bet šis, sarkastiškai tariant, dalyvavo šešėlio pavidalu. Mat konferencijos metu arkikatedrą apspitusių įstaigų specialistai skaitė jo straipsnius apie Vytauto kapą...

Tolumoje boluoja dar viena tiesa: galbūt buvo priartėta prie didelės paslapties, kurios dėl kažkokių priežasčių neleido atskleisti bažnyčios tarnai? Juk nei Valstybinės institucijos, nei mokslininkai, prašę arkivyskupijos leidimo atlikti tyrinėjimus, jo negavo, nepaisant to, kad Katedra – valstybės saugomas paminklas. Nusispjauta ne tik į atradėjo pastangas, bet ir į paveldo apsaugos reikalavimus. 

Dar įdomiau, jog vienas tų, kuris linkęs juodinti S. Poderį, velka savo šleifą – tiesa, dar „nenudėvėtą”. Ekonomas Mykolas Juozapavičius 2022-aisiais paskirtas laikinai vadovauti „Laidojimo paslaugų centrui”, kuris tąsyk buvo sietas su naudotų karstų perpardavinėjimo skandalu^[3]. Gali būti, jog nuodėmėmis sutepti balsai tuo pačiu tepa ir kitus.