Neformali spermos donorystė tampa pavojinga
Australija siekia sukurti centralizuotą duomenų bazę spermos donorams sekti. Tokiu žingsniu norima užkirsti kelią problemoms, kylančioms dėl internete populiarėjančios neoficialios donorystės, kuri veda prie aibės sveikatos problemų, lytinių ligų plitimo ir net kraujomaišos atvejų.
Šiuo metu šešiose Australijos valstijose ir dviejose teritorijose galioja visiškai atskiros spermos donorystės taisyklės, visoje šalyje nėra ir vientisos nacionalinės sistemos, kuri leistų stebėti spermos donorystės visumą.
Situaciją komplikuoja ir tai, kad sperma gali būti gabenama iš vienos Australijos valstijos į kitą, mėginių niekas nefiksuoja, nėra duomenų, nurodančių, kiek spermos mėginių buvo panaudota ir kiek vaikų gimė po sėkmingo apvaisinimo.
Nors dauguma valstijų leidžia donorams aukoti spermą nuo 5 iki 10 šeimų, Australijoje nėra jokio įstatymo, kuris draustų donorui tai daryti keliose valstijose[1].
Būtent dėl to, vis gausėja atvejų, kai šeimose, kuriose buvo naudotasi donoro paslaugomis, gimę vaikai sužino, kad turi dešimtis ar net šimtus biologinių brolių bei seserų.
Neoficialūs donorai netestuojami dėl genetinių ar lytiniu keliu plintančių ligų
Nors Australijoje gausu klinikų ir agentūrų, teikiančių ne tik dirbtinio apvaisinimo, tačiau ir spermos donorystės paslaugas, dėl aukštų paslaugų kainų ir ilgų eilių palikuonių susilaukti skubantys žmonės ryžtasi naudotis ir neoficialiais spermos donorų pasiūlymais.
O tokių pasiūlymų gausu internete. Socialiniuose tinkluose net kuriasi uždaros grupės, kurios vienija tiek spermos donorus, tiek ir donorų ieškančius. Ekspertai išgąstingai žvelgia į tokią praktiką ir pažymi, kad tik kreipimasis į oficialius paslaugų teikėjus gali garantuoti griežtus medicininius testavimo procesus, konsultavimo procedūras ir teisinę apsaugą[2].
Tuo tarpu testais netirto donoro sperma gali turėti infekcinių ar genetinių ligų, būti labai prastos kokybės. Nesant teisinės apsaugos, donorai gali pretenduoti ir į vaiko tėvystę.
Negana to, kai kurie asmenys renkasi ne dirbtinį apvaisinimą, tačiau, jei pageidauja abi pusės, natūralią sueitį. Tokiu scenarijumi fiksuota atvejų, kai potencialus recipientas susitiko su donoru, tačiau primygtinai siūlė užsiimti seksu.
Neoficiali donorystė į dienos šviesą iškelia ir kitą opią problemą: donorai turi neribotą skaičių vaikų, o nesant vieningos sistemos, beveik neįmanoma užtikrintai atsekti savo giminaičių. Taip įmanoma užmegzti santykius su pusbroliais ar net broliais bei seserimis[3].
O nereguliuojamose internetinėse donorystės svetainėse ir grupėse siūloma ne tik susitikti su donoru, bet ir įsigyti dirbtinio apvaisinimo rinkinių, vitaminų ir maisto papildų, net užsisakyti nakvynę viešbutyje ar motelyje „procedūrai“ atlikti. Taip kyla grėsmė tiek asmens sveikatai, tiek ir saugumui – žmogus gali atsidurti pavojingų asmenų, lytinių nusikaltėlių taikinyje.
Siekiama sukurti centralizuotą spermos banko sistemą
„Mums reikia centrinio registro visoje Australijoje ir centrinio banko, tam, kad procesas nepriklausytų nuo to, pas kurį gydytoją jie kreipiasi“, – teigia Australijos ir Naujosios Zelandijos nevaisingumo patarėjų asociacijos pirmininkė Rebeka Kerner.
Nors apie centralizuotą spermos donorystės sistemą Australijoje kalbama jau kuris laikas, ekspertai pažymi, kad niekas nesikeičia jau aibę metų. „Donor Conceived Australia“ direktorė Amiee Shackleton teigia, kad šalyje sperma perduodama įvairiose valstijose, o kai ji iškeliauja iš valstijos, niekas nefiksuoja, kas su ja vyksta.
Australijos La Trobe universiteto Teisės fakulteto dekanė, profesorė Fiona Kelly mano, kad centrinės duomenų bazės sukūrimas yra tikrai sudėtingas procesas, tačiau valstijos galėtų tai pasiekti, jei tik įdėtų pakankamai pastangų.
„Jei visų valstijų vyriausybės norėtų susivienyti ir susitarti dėl vienodo įstatymo, kurį kiekviena iš jų priimtų, jis galėtų būti administruojamas ir finansuojamas valstijų lygmeniu“, – sako F. Kelly.
Spermos donorystės reguliavimo trūksta ir JAV
O su spermos donorystės sistemos problemomis susiduria ne tik Australija, bet ir JAV. Amerikoje taip pat trūksta nacionalinės spermos donorų duomenų bazės, o tai irgi skatina baimę dėl potencialių netyčinių kraujomaišos atvejų[4].
Didelis spermos donorų pagalba pradėtų asmenų skaičius kelia baimę, kad pusbroliai ir pusseserės, ar net broliai ir seserys gali užmegzti lytinius santykius vienas su kitu, nežinodami savo tikrojo ryšio.
Kiekvienam spermos donorui gimusių vaikų skaičius neribojamas. Yra žinoma istorijų, kai donoras yra prisidėjęs prie mažiausiai 150 vaikų gimimo.
Motinos vėliau pačios būna šokiruotos, o donorų vaikams sudėtinga suvokti, kad galima turėti šimtus brolių bei seserų. Nerimą kelia ir tai, kad spermos bankai ir klinikos menkai seka gimimus.
O kadangi nefiksuojamas gimusių vaikų skaičius, ypač sudėtinga tampa įspėti šeimas, jeigu staiga paaiškėja, kad donoras serga reta genetine liga.
Vis tik, atidžiau kontroliuoti situaciją vengia ir patys spermos bankai – juk daugiau klientų reiškia ir didesnį pelną. O pelnas ir taip yra milžiniškas: remiantis tyrimų bendrovės „Grand View Research“ ataskaita, iki 2025 m. pasaulinė spermos bankų rinka pasieks 4,96 mlrd. dolerių vertę.
