Numanomo donorystės sutikimo modelį taiko didžioji dalis Europos valstybių
Nepaisant to, kad Lietuvoje donorystės situacija gerėja, vis garsiau kalbama apie ketinimus pereiti prie naujo organų donorystės modelio. Įvedus naują tvarką, potencialiu donoru taps kiekvienas atsisakymo nepasirašęs asmuo.
Šiuo metu Lietuvoje veikia informuoto sutikimo donorystės modelis, kuomet norintieji po mirties paaukoti savo organus sergantiems žmonėms, turi užpildyti prašymą ir gauti Donoro kortelę, o žmogaus mirties atveju prašoma ir artimųjų sutikimo.
Tokio tipo organų donorystės modelis yra vis dar taikomas dar 7-iose Europos valstybėse.
Organų donorystė – mūsų visuomenėje vis dar jautri tema. Dar neretai žmonėms sunku priimti sprendimą tapti donorais ir apskritai dažnas žmogus vengia galvoti apie savo mirtį. Artimiesiems, išgyvenant netekties skausmą, taip pat būna sunku nuspręsti kaip pasielgti su mirusiojo organais, jei velionis nebuvo išreiškęs valios tapti donoru[1].
Numanomo donorystės sutikimo modelį jau taiko didžioji dalis Europos valstybių: Ispanija, Kroatija, Portugalija, Belgija, D. Britanija, Čekija, Suomija, Malta, Italija, Austrija, Norvegija, Slovėnija, Švedija, Vengrija, Slovakija, Bulgarija, Olandija, Lenkija, Liuksemburgas, Latvija ir Graikija.
Europos šalyse, kuriose veikia numanomo sutikimo organų donorystės modelis, bendras efektyvių organų donorų (iš kurių transplantacijai paimamas bent vienas organas ar audinys) skaičiaus vidurkis 1 mln. gyventojų yra 18,01, kur veikia informuoto sutikimo modelis – tik 12,88.
Kiek išgelbėtų gyvybių?
Lietuvoje kasmet organų transplantacijos laukia apie 350 žmonių, o tinkamų donorų iš pasirašiusiųjų sutikimą organų transplantacijai per metus būna tik apie 50[2].
Tuo tarpu laukiančiųjų transplantacijos statistika rodo liūdesį keliančius skaičius.
Šių metų gegužės 31 dienos duomenimis, mūsų šalyje inkstų transplantacijos laukė 109 pacientai, širdies – 57 (iš jų 5 vaikai), plaučių – 6, kepenų – 102 (iš jų 13 vaikų), ragenos – 159 (iš jų 1 vaikas), kamieninių kraujodaros ląstelių – 195 pacientai ( iš jų13 vaikų)[3].
Šveicarijos ir Ispanijos patirtys
Šveicarija taip pat jau suka prie naujo organų donorystės modelio.
Praėjusiais metais šioje valstybėje mirė 72 žmonės, kurie taip ir nesulaukė jiems skirto organų donoro, tad norėdama išvengti perteklinių mirčių, Šveicarija nusprendė keisti šalyje galiojantį donorystės modelį į numanomo sutikimo modelį. Tačiau net ir pasikeitus donorystės įstatymui, Šveicarijoje lemiamą sprendimą dėl organų paaukojimo donorystei turės priimti artimieji.
Šveicarijos Federalinės Tarybos ir Parlamento duomenimis, paskutinius penkerius metus kasmet apie 450 Šveicarijos gyventojų sulaukdavo gyvybę išgelbėti ar gyvenimo kokybę pagerinti galinčios organų transplantacijos. Visgi, laukiančiųjų sąrašas yra kur kas ilgesnis, todėl gegužę Šveicarijos piliečiai referendumu nusprendė sukti nauju organų donorystės keliu.
Už tai, kad šalyje būtų priimtas numanomo sutikimo donorystės modelis, pasisakė 60,02 proc. balsavusių žmonių.
Svarstoma, kad naujasis numanomo sutikimo donorystės modelis Šveicarijoje nebus įgyvendintas anksčiau nei 2024 metais.
Šveicarijos atstovai teigia svarstantys apie galimybes susisiekti su kiekvienu iš 8,7 mln. gyventojų individualiai ir informuoti apie naują donorystės sistemą, mat kiekvienas gyventojas turi teisę ne tik žinoti apie numatomus pokyčius, bet ir teisę nuspręsti ką pasirinks.
Štai, pavyzdžiui, Ispanijoje numanomo sutikimo modelis įsigaliojo dar 1979 metais, o daugelį metų ši valstybė yra pirmaujanti pagal efektyvių donorų skaičių 1 mln. gyventojų Europoje.
Kitoms Europos valstybėms pasekus Ispanijos pavyzdžiu paaiškėjo, kad donorytės sutikimo modelio pakeitimas atnešė teigiamą įtaką donorų bei atliekamų transplantacijų skaičiaus augimui.
Šiuo metu pagal organų donorystės statistiką Europoje pirmauja Ispanija ir Kroatija. Pastarojoje šalyje efektyvių donorų skaičius 1 mln. gyventojų 2021 m. siekė 29,5, o Ispanijoje – net 40,3[4].
Donorystė – kaip kilnumo išraiška
Lietuva, besirengianti taikyti numanomo donorystės sutikimo modelį, nei Europoje, nei pasaulyje netaps išskirtine valstybe.
„Daug Europos ir pasaulio valstybių, kurių valdymo ir valstybinė santvarka grįsta krikščioniška ar kitomis tikėjimo tradicijomis, jau kuris laikas ir nedvejodamos taiko šį modelį“, – sakė Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos prezidentas, LSMU Medicinos akademijos ir Universiteto ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas Andrius Macas.
Numanomo sutikimo donorystės modelis naudingas tuo, kad panaikina reikalavimą pritariantiems donorystei pildyti specialų sutikimą.
Tai reiškia, kad visi žmonės, kurie palaiko donorystę, bet dėl tam tikrų priežasčių nespėja ar pamiršta užpildyti sutikimą – automatiškai tampa donorais. Tuo tarpu nenorintys gali pasirašyti nesutikimą, bet taip pat po kurio laiko gali nuomonę ir pakeisti.
Numanomo sutikimo modelis palengvintų situaciją ir artimiesiems. Šiuo metu, jei miręs žmogus nepasikalbėjo su savo giminaičiais ir nebuvo išreiškęs palaikymo organų donorystei valios įsigydamas Donoro kortelę – nuspręsti ar padovanoti mirusio artimojo organus, ar ne, gali būti itin sudėtingas sprendimas.
„Kasdien matome, kai staiga įvykus žmogaus smegenų žūčiai, artimiesiems tokią sunkią akimirką, gydytojams paklausus apie galimą donorystę, tenka svarstyti, ką mąstė jų artimasis iki to nelemto įvykio. Spręsti klausimą ir dvejoti ar sutikti donorystei, ar ne. Numanomo sutikimo modelis, mano manymu, ženkliai sumažintų šią perteklinę atsakomybę, kurią dabar dėmesingi ir rūpestingi artimieji turi prisiimti“, – teigė A. Macas.
Kadangi didžioji dalis Europos valstybių taiko numanomo sutikimo organų donorystės modelį – yra daug pavyzdžių, kuriais remiantis galima išskirti pagrindines sėkmes ir iššūkius, su kuriais kitos šalys susidūrė pereidamos prie šio modelio. O Lietuva iš šių patirčių galėtų pasimokyti.
Pirma – šalis turi būti pilnai pasiruošusi užtikrinti efektyvų, sklandų ir kokybišką organų donorystės ir transplantacijos procesą, kadangi kaip rodo kitų šalių statistika, priėmus naująjį modelį donorų skaičius išauga. Tačiau Lietuvoje puikiai išvystyta infrastruktūra, gydymo įstaigose dirba profesionalūs medikai, sklandžiai vyksta tarpvalstybinių institucijų bendradarbiavimas, todėl neturėtų atsirasti kliūčių efektyvaus naujo donorystės modelio įgyvendinimui.
Antra – visuomenė turi suvokti organų donorystės naudą ir priimti tai kaip kilnų ir gerą darbą, kuris suteikia šansą gyventi kitam.
„Manau, kad daugelis žmonių yra ne tik linkę padėti kitiems sunkiose situacijose, bet net ir aukotis. Tai parodė mūsų parama Ukrainai. Todėl padovanoti kam nors savo organus po mirties ir tapti donoru yra ne tik kilnus žingsnis, bet ir reali galimybė išgelbėti gyvybę. Aš pats esu pasirašęs donoro įsipareigojimą“, – teigė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius[5].
Artimųjų prieštaravimai donorystei sudaro apie 22 procentus
Pastaruoju metu vis dar neįsiteisėjus naujam donorystės modeliui apie galimybę padovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijoje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojusi širdis. Dėl įvairių medicininių aparatų ir vaistų kiti organai kurį laiką dar funkcionuoja, todėl yra galimybė įgyvendinti transplantacijos procesą. Apie tai donorinė ligoninė informuoja Nacionalinį transplantacijos biurą.
Kuomet mirusysis užregistruojamas kaip potencialus donoras, yra atliekami įvairūs kraujo tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti, kurie donoro organai ir audiniai yra tinkami transplantacijai.
Kitas svarbus dalykas – pokalbis su artimaisiais. Tik nuo jų priklauso, ar toliau organų donorystės ir transplantacijos procesai galės tęstis.
Šiuo metu Lietuvoje artimųjų prieštaravimai sudaro apie 22 proc.
Artimiesiems sutikus padovanoti organus ir gavus kraujo tyrimų rezultatus, pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Jie greitai turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus, jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinka.
Jei donoro organas turi būti pergabentas iš vienos ligoninės į kitą, vyksta komunikacija ir su kitomis įstaigomis: policija, greitąja pagalba, karinėmis oro pajėgomis arba valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Plaučiai ar širdis dažniausiai gabenami sraigtasparniu, o inkstai, kepenys, ragenos – vežamos specialiu automobiliu su policijos palyda. Taigi pacientų, laukiančiųjų donorinių organų, sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
Norintieji išreikšti pritarimą organų donorystei, šiuo metu tai padaryti gali užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba net užsukę į bet kurią „Camelią“, „Eurovaistinę“ ar „Gintarinę vaistinę“.
Dvasininkai pritaria donorystei
Išreikšdami savo valią tapti donorais, žmonės palengvintų artimiesiems užkraunamą naštą ir galbūt padovanotų gyvenimą kažkam kitam. Beje, netgi bažnyčia pritaria organų donorystei. Katalikų bažnyčios katekizme yra sakoma:
„Organų persodinimas atitinka moralinį įstatymą tada, kai donorui gresianti fizinė ir psichinė rizika bei pavojai yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Organų atidavimas po mirties yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Organų atidavimas po mirties yra kilnus ir nepelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiško solidarumo ženklą. Jis morališkai nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Be to, moraliniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, nors tuo ir būtų atitolinta kitų žmonių mirtis“ (2296).
Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas sako, kad sveikas gyvas žmogus negali atiduoti savo organų, kurių netekdamas prarastų savo kūno funkcinį integralumą. Tačiau donorystėje po mirties šio principo nebelieka.
Jei žmogus nėra davęs aiškaus sutikimo donorystei, po jo mirties jam atstovauja artimieji, kurie išreiškia valią donorystės klausimu mirusio artimojo vardu.
„Donorystė – labai kilnus dalykas, tai artimo meilės išraiška. Juk ji kartais išgelbsti ir žmonių gyvybes. Padėti žmogui – tai atsiliepti į Jėzaus kvietimą ir gyvybę už draugus atiduoti. Aišku, nekalbama apie tai, kad žmogus miršta tam, kad kitas gyventų. Kalbama apie iškeliavusių žmonių donorystę. Žmogaus laisvė taip pat turėtų būti gerbiama, kaip ir jo artimųjų laisvė turėti nuomonę apie tai, ar iškeliavęs žmogus norėjo, kad jis būtų donoru ar ne“, – yra sakęs Kauno arkivyskupas K. Kėvalas.
Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigas, Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas donorystę apibūdina kaip kilniausią dalyką, kurį mes galime padaryti išeidami iš šio pasaulio – dovanoti gyvenimą kitam[6].
