NATO vienijasi dėl 5 proc. gynybos tikslo: Ispanijai leidžiama likti nuošalyje
NATO šalys narės sekmadienį pasiekė istorinį susitarimą — aljanso lyderiai sutarė iki 2035 metų gynybai skirti 5 procentus bendrojo vidaus produkto. Šis sprendimas žymi reikšmingą posūkį NATO strategijoje — iki šiol galiojusi 2 procentų riba buvo ne kartą kritikuota kaip nepakankama, ypač augant Rusijos agresijai ir kitiems globaliems saugumo iššūkiams[1].
Naujas įsipareigojimas bus oficialiai įtvirtintas artėjančiame NATO viršūnių susitikime Hagoje — valstybės įsipareigos 3,5 proc. BVP skirti tiesioginei karinei gynybai (kariuomenės personalui, technikai, ginkluotei), o dar 1,5 proc. — netiesioginiam saugumui, įskaitant kibernetinę gynybą, karinę logistiką bei infrastruktūrą.
Susitarimas pasiektas po aktyvaus Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo spaudimo — jis jau anksčiau viešai ragino sąjungininkus stiprinti gynybą ir padidinti išlaidas, kaltindamas juos per menku įnašu į bendrą NATO saugumą.
Ispanijos pasipriešinimas ir diplomatinis kompromisas
Vis dėlto paskutinėmis dienomis iki sprendimo pasiekimo procesas buvo smarkiai sutrikdytas — Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchez pareikalavo išimties ir sukėlė diplomatinį sąmyšį, vadindamas naują 5 proc. tikslą „perdėtu, neadekvačiu ir pavojingu“ Ispanijos socialinei gerovei.
P. Sánchez griežtai atmetė prievartinį įsipareigojimą, argumentuodamas, kad valstybės suverenitetas leidžia pačiai nuspręsti, kokiomis priemonėmis ji prisideda prie NATO gynybos pastangų — todėl jis pasiūlė alternatyvą: investuoti 2,1 proc. BVP, tačiau įgyvendinti visus Aljanso keliamus karinius pajėgumų tikslus[2].
Po kelių dienų derybų su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte Ispanijai buvo suteikta lankstumo galimybė — bendroje viršūnių susitikimo deklaracijoje įsipareigojimo formuluotė buvo sušvelninta: nuo „mes įsipareigojame“ iki „sąjungininkai įsipareigoja“.
Toks retorikos keitimas leido Madridui palaikyti susitarimą — išsaugant teisę savarankiškai nuspręsti, kaip pasiekti iškeltus tikslus be tiesioginio 5 proc. reikalavimo.
Vienybė išlieka — bet iššūkiai neišnyksta
Nors susitarimas galiausiai buvo pasirašytas visų 32 NATO narių — o tai yra svarbus signalas dėl Aljanso sanglaudos — Ispanijos paskutinės minutės pasipriešinimas priminė, kokia trapi gali būti vienybė net ir bendrai grėsmės akivaizdoje.
Daugelis šalių, ypač esančių arčiau Rusijos, ragino greitesnio tikslo įgyvendinimo — siūlė net 2030 metus, o tokios valstybės kaip Italija ar Jungtinė Karalystė siekė išvengti drastiškų pokyčių savo biudžetuose. Todėl kompromisinė 2035 metų data buvo priimta kaip balanso sprendimas.
D. Trumpas, kurio iniciatyva nulėmė šį klausimą tapti centriniu viršūnių susitikimo aspektu, pats pareiškė, kad Jungtinėms Valstijoms 5 proc. tikslas netaikomas — tai sukėlė papildomų abejonių tarp sąjungininkų dėl bendrų įsipareigojimų pusiausvyros.
Tačiau šis sprendimas vis tiek yra laikomas dideliu žingsniu NATO karinio stiprinimo link — ir tuo pačiu testu, ar demokratinės šalys gali išlikti vieningos net tuomet, kai interesai ir biudžetinės realijos akivaizdžiai skiriasi.
