<h2>Smurtas – vis dar meilės išraiška?</h2>
<p>Rūpestį, meilę ir dėmesį kiekvienas žmogus reiškia savaip. Vieni asmenys iš prigimties yra jautresni ir atviresni emocijoms. Kiti priešingai, yra užsidarę bei užsisklendę. Tarpasmeniniuose santykiuose su kitais individais, žmones veikia ir ankstesnė jų patirtis, psichologinės traumos, visuomenės standartai.</p>
<p>Tai, kad užmegzti sveiką ryšį su kitu žmogumi yra itin sudėtinga galime pastebėti ir pažvelgus į naujienas žiniasklaidoje. Gausybė naujienų bei straipsnių, kuriuose kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje, terorą ir persekiojimą. Deja, bet tokių atvejų tikėtina esame girdėję ar net matę ir savomis akimis. </p>
<p>Dažnai girdėta frazė „muša, vadinasi myli" dabar jau veikiau vartojama pabrėžiant tokių situacijų beprasmybę, tačiau kartu, yra ne mažesnė tiesa. Dėl įvairių psichologinių traumų bei išorinių įtakų asmuo nesijaučia, jog yra vertas saugumo, dėmesio bei rūpesčio ir pasitenkina toksiškų santykių kruopelėmis.</p>
<p>Vis tik, problema yra ta, kad agresyvi „meilės“ išraiška tampa norma, o savo rūpestį kitu tampa lengva suvokti per smurtą. Tai atsispindi ir visuomenės požiūryje į atžalų auklėjimą. Dalis žmonių kalba, kad vaikams svarbu ne tik jų laisvės, bet ir atsakomybės, o bet kokie nusižengimai turi būti paaiškinti griežtai, o kartais, ir tvirta ranka. </p>
<p>Toks auklėjimo metodas ne tik vis dar yra naudojamas, tačiau ir plačiu mastu pateisinamas. Dalis yra linkę manyti, kad kai kuriais atvejais, tik pliaukštelėjimas gali padėti vaikui geriau suprasti savo nusižengimo ar klaidos mastą. Maždaug pusė lietuvių apskritai sunkiai identifikuoja smurtą prieš mažuosius, o ženkli dalis, laiko tai tinkama atžalų auklėjimo priemone. </p>
<p>Šią situaciją itin keblia daro ir COVID-19 pandemija. Smurto nesumažėjo, tačiau žmonėms užsidarius ir apribojus socialinius kontaktus, o vaikams persikėlus į nuotolinį mokymą, netinkamas tėvų ar globėjų elgesys tapo menkiau pastebimas. Tokiais duomenimis dalinasi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kuri dar praėjusių metų pabaigoje užsakė atlikti „Spinter tyrimų“ reprezentatyvią visuomenės nuomonės analizę.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/kat-j-npmr0rblyhq-unsplash.jpg" alt="Auklėjimas" /></p>
<h2>Mušė mane, mušiu ir aš</h2>
<p>Šeimos santykiai yra asmeninis dalykas, lygiai taip pat kaip ir vaikų auklėjimas. Vis dėlto, mūsų visuomenėje smurtas nėra toleruojamas: nėra normalu užpulti ir sumušti gatvėje einantį žmogų, lygiai taip pat – sudėtinga suvokti situaciją, kurioje kumščiais prireiktų auklėti antrąją pusę ar tuo labiau, vaiką. </p>
<p>Žinoma, šiais liberaliais ir politiškai korektiškais laikais ne vienas griežtesnis veiksmas ar auklėjimo metodas gali būti prilyginamas smurtui. Šiuo atveju nekalbame apie asmeninį šeimos pasirinkimą atžalas auklėti kiek griežčiau, įpareigojant vaikus atlikti tam tikrus namų ruošos darbus ar prisiimti atitinkamas atsakomybes.</p>
<p>Nei griežtesnio tono žodis, nei vaiko skatinimas atlikti namų darbus nėra smurtas. Vis tik, fizinės bausmės ir kiti smurtiniai veiksmai ne tik egzistuoja, tačiau ir yra pateisinami plačiu mastu. Nesunku išgirsti žodžius: „mane tėvai mušė, o išaugau geras žmogus" arba „buvau blogas vaikas, nusipelniau to". </p>
<p>Iš kartos į kartą perduodamos „auklėjimo" tendencijos tampa visos giminės trauma ir kartu, dar labiau įsigali visuomenėje[1]. Kai kuriais atvejais, žmonės supranta, kad jų gimdytojų ar net pačių taikyti auklėjimo metodai gali žaloti. Kaip rodo „Sprinter tyrimų" apklausa, didžioji visuomenės dalis sutinka, kad vaikystėje patirtas smurtas palieka pėdsakus visam gyvenimui.</p>
<p>Apklausos skalėje nuo 1 (tikrai nepalieka) iki 10 (tikrai palieka), vertinimas siekia 7,67 balus. Įdomi, tačiau nestebinanti tendencija yra ta, kad tarp taip manančių vyrauja moterys, taip pat, vaikų turintys apklaustieji, didžiųjų miestų gyventojai. Pastebima ir tai, kad žmonės jau geriau žino, kokios yra dažniausiai pasitaikančios smurto formos.</p>
<p>Respondentai dažniausiai kalba apie fizinį smurtą (47 proc.), psichologinį smurtą (41 proc.), nepriežiūrą, patyčias, užgauliojimą (po 12 proc.), žeminimą (7 proc.), žodinį smurtą arba rėkimą ant vaiko (6 proc.), seksualinę prievartą, priekabiavimą, neatsižvelgimą į vaiko poreikius (visišką laisvės ribojimą) (po 4 proc.).</p>
<p>Kaip teigia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė, mūsų visuomenė jau tobulėja:</p>
<blockquote>
<p>„Tai, kad žmonės pradeda suprasti, kas yra fizinis ir psichologinis smurtas, jau yra žingsnis saugesnio gyvenimo mūsų vaikams link. Vis tik smurtas prieš vaiką yra kur kas platesnis dalykas, pavyzdžiui, nepriežiūra gali vaiko gyvenime palikti ne ką mažesnius neigiamus padarinius nei fizinis smurtas, o ją sunkiai dar atpažįstame“, – teigia I. Skuodienė[2].</p>
</blockquote>
<p>Vis tik, yra situacijų su kuriomis vis dar reikia dirbti. Pavyzdžiui, pastebima, kad kyla problemų, siekiant įvertinti abiejų tėvų poreikį vaikui. I. Skuodienė teigia, kad nemaža dalis individų dar yra linkę apriboti galimybes vaikui matytis su atskirai gyvenančiu tėčiu ar mama. Tai itin aktualu, atsižvelgiant į tai, kiek šeimų subyra dar ankstyvoje vaiko gyvenimo stadijoje.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/noah-silliman-4kwefo13mfm-unsplash.jpg" alt="Vaikų priežiūra" /></p>
<h2>Smurtą identifikuoti yra itin keblu</h2>
<p>Nors žmonės ir sėkmingiau geba įvardinti skirtingas smurto formas bei tampa budresni, pastebėti netinkamą elgesį su vaiku kasdienėje situacijoje daugeliui vis dar yra sudėtinga. Pavyzdžiui, situacijoje, kai už nepaklusnumą ar laiku nesutvarkytą kambarį vaikui užsukama ausis, tik apie pusė respondentų (53 proc.) atsakė, kad tai yra smurtas. 29 proc. respondentų skausmo sukėlimo vaikui nelaiko smurtu, o 19 proc. nėra apsisprendę šiuo klausimu.</p>
<p>Svarbus ir tėvų bei globėjų požiūris į išsilavinimo užtikrinimą. Paklausus, ar neleidimas vaikui karantino metu prisijungti prie nuotolinių pamokų yra smurtas, 68 proc. patvirtino, kad tai yra smurtinė situacija. Tačiau,17 proc. žmonių nemano, kad drausti vaikui mokytis yra smurtas, o 15 proc. nėra apsisprendę</p>
<p>Apskritai, apklaustųjų paklausus, ar fizinių bausmių taikymas yra smurtas prieš vaiką, ar auklėjimo priemonė, vieningo atsakymo sulaukti sudėtinga. Didelė dalis, (50 proc.) mano, kad viskas priklauso nuo situacijos. Tuo tarpu 41 proc. mano, kad tai vis tik yra smurtas. 9 proc. respondentų nuomone, smurtas prieš vaikus yra tiesiog auklėjimo priemonė[3].</p>
<p>Įdomu ir tai, kaip žmonės reaguoja sužinoję ar pamatę netinkamo elgesio su vaiku apraiškas. Respondentų paklausus, ar jie praneštų pastebėję galimą vaiko teisių pažeidimą, teigiamai atsakė 23 proc. asmenų. Kiti tikslaus atsakymo nepateikė, o 6 proc. – tikrai nepraneštų. Primename, kad netinkamas elgesys nėra tik fizinė bausmė ar pakeltas tonas, bet ir, pavyzdžiui, elementarių poreikių, tokių kaip mityba ir gyvenamosios vietos nesuteikimas arba net seksualinis išnaudojimas.</p>
<p>Pasyvumas atsispindi ir statistikoje. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė I. Skuodienė teigia:</p>
<blockquote>
<p>„Galime daryti prielaidą, kad vaiko teisių gynėjai apie daugelį smurto prieš vaikus atvejų taip ir nesužino, nes žmonės jo arba tiesiog neatpažįsta, arba nenori padėti vaikui ir pranešti. Per 2021 m. pirmą pusmetį užfiksuoti 1 370 smurto prieš vaikus atvejai, tačiau realiai, jeigu žmonės atpažintų ir aktyviau praneštų, šis skaičius galėtų būti ženkliai didesnis“, – teigia Tarnybos direktorė. </p>
</blockquote>
<p>Galima numanyti, kad žmonės net ir pastebėję akivaizdžius, netinkamo elgesio su vaiku pavyzdžius bijo pranešti atitinkamoms institucijoms. Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja požiūris, kad prabylant ir kreipiantis pagalbos, atliekame kažką blogo, tampame „skundikais", kišamės į kitų asmenų šeimos santykius.</p>
<p>Dėmesio dažniau sulaukia eilinės situacijos, kai vaikas viešajame transporte neužleidžia vietos vyresniam asmeniui ar garsiai nusikeikia. Tuo tarpu tėvų bei globėjų auklėjimo nusižengimai ir nusikaltimai yra praleidžiami pro akis bei kartais ignoruojami net pačių mokytojų ar kitų autoritetų. Vis dar kliaujamės požiūriu, kad tėvai yra šventa figūra, kuri yra neklystanti ir nekritikuojama.</p>
<p>Kita vertus, smurtautojo etiketė yra kenksminga ir žalinga. Todėl visuomet svarbu išlikti budriam ir įsitikinti, ar vaikas iš tiesų patiria sunkumus namuose, yra skriaudžiamas ir engiamas. Dalis tėvų iš tiesų laikosi griežtesnės auklėjimo politikos, tačiau savųjų atžalų tikrai nemuša ir nežaloja psichologiškai. Kartais mums tiesiog būtina tapti budresniais ir labiau sekančiais aplinką: rūpestis kitais žmonėmis visuomet atsipirks – juk rūpinamės ateities visuomenės gerove.</p>
