Kraujomaiša yra populiari iki šių dienų
Tiesa ta, kad santuoka tarp pusbrolių ir pusseserių tebėra paplitusi daugelyje musulmonų pasaulio[1]. Na, o tokių reiškinių rezultatai yra išties tragiški. Ir visgi, ar jūs žinojote, jog kone pusei arabų tokia elgsena tapusi norma? Žinoma, šis faktas skamba neraminančiai bei gana grubiai, ir mes turime teisę išreikšti skepticizmą, tačiau tai, deja, toli gražu nėra iš vaikiškos siaubo pasakos trauktos istorijos atgarsiai.
Nagrinėjant tokias tendencijas detaliau, darosi aišku, jog, mano nuostabai, galima rasti itin daug informacijos šia tema, mat kai kurie tyrimai rodo, kad giminingų santuokų skaičius daugelyje arabų tautų gali siekti netgi 40-50 procentų paplitimą. Paklausiau savęs: „Ir kaipgi aš šito nežinojau?“ Ir nusprendžiau tęsti savamokslišką analizę toliau.
Įdomu tai, jog „Google“ paieška pagal „Islam Inbreeding“ raktažodį atves mus prie 17-metės Saudo Arabijos merginos Salha al-Hefthi atvejo, apie kurį 2003 m. rašė New York Times. Jos tėvai pasakojo, kaip jai pasisekė ištekėti už žmogaus iš savo giminės – už dėdės sūnaus – savo pirmos eilės pusbrolio. Nors pora susilaukė dviejų sveikų berniukų, trečiajam jų vaikui, mergaitei, buvo diagnozuota stuburo raumenų atrofija – genetinis sutrikimas, kuris dažniausiai būna mirtinas. Galiausiai ponia Hefthi prisipažino nežinojusi, kad giminingumas sukelia genetinius defektus, kurie Saudo Arabijoje ir taip perdėm dažni.
Saudo Arabija yra gyva genetikos laboratorija, nes čia pakankamai tiriamųjų genetinių sutrikimų imčiai užtektų paimti 10 šeimų; tuo tarpu norint ištirti genetinius sutrikimus, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose gali prireikti keliolikos tūkstančių. Šiaip ar taip, ne tik Saudo Arabija bei Artimieji Rytai įeina į tokį sąrašą – artimi ryšiai stebėtinai tankiai išsikeroję ir daugelyje musulmoniškų tautų bei bendruomenių: virš 30 procentų gyventojų Egipte ir Jordanijoje išteka už pusbrolių. Be kita ko, manoma, kad paplitimas dar didesnis tokiose šalyse, kaip Irakas, Saudo Arabija, Jemenas bei Kuveitas.
Manoma, kad tuoktis su asmeniu, nepriklausančiu savo šeimai ar genčiai, yra nepriimtina
Iš esmės yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių giminingumas yra toks įprastas kai kuriose musulmonų pasaulio dalyse: tradicijos bei religija.
Daugelyje islamo pasaulio šalių manoma, kad sukurti šeimą su asmeniu, nepriklausančiu šeimai ar genčiai, yra ne tik neįprasta, bet ir nederama. Tuo tarpu spaudimas tuoktis su šeimos nariu gali būti toks stiprus, jog žmonės dažnu atveju kritikuojami, kad leidžia dukrai ar sūnui kurti bendrą ateitį su „svetimu“, o ne su giminėje esančiu.
Kita vertus, visa tai neretai neapsiriboja vien tik kritika – dažnai imamasi brutalių veiksmų. Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais Europos tautos matė jaunas musulmones, kurios buvo nužudytos už tai, jog atsisakė tekėti už šeimos narių: aidu nuvilnijo incidentai, susiję su nušautų kurdžių istorijomis, kurios iškart po to, kai atsisakė sutartų santuokų su savo pusbroliais, neteko gyvybės. Ir tokiu būdu, kaip žinia, yra demonstruojama iki kaulų smegenų įsirėžusi islamo kultūrų mantra, verčianti neišklysti iš „šeimos sutvirtinimo“ kelio.
Tarp kitko, giminės santuokos precedentas kyla iš paties Korano (islamo išpažinėjų pagrindinės religinės knygos), mat po karinių užkariavimų pranašas Mahometas apvedė savo brangiąją dukrą Fatimah su pusbroliu Ali, sakydamas, kad tai yra pati didžiausia garbė[2]. Tiesą sakant, islamo tradicijoje pusbroliai net nelaikomi kraujo giminaičiais, kadangi Koranas nedraudžia ir nesmerkia santuokų tarp pusbrolių. Ten rašoma, jog santuoka draudžiama su motina, dukterimis, seserimis, sesers ar brolio dukromis, tėvo ir motinos seserimis, globėjomis bei žmonų motinomis, kilusiomis „iš strėnų“. Visais kitais atvejais, anot šventos knygos, Alachas yra atlaidus ir gailestingas. Būtent dėl šios ilgai besitęsiančios religinės tradicijos sunku įtikinti musulmonus nutraukti tokios rūšies giminystės praktiką.
Žmonės bijo kritikos – bijo būti „nepopuliarūs“
Kaip jau supratote, itin dažni genetiniai defektai ir ankstyva mirtis nesutrukdo vadovautis ta pačia giminystės formule, viena po kitos sėjančia išsigimimus: dalis tėvų netgi nesutinka, kad kraujomaiša yra žalinga, sakydami, jog gydytojai klysta, o visa kita yra Dievo rankose. Tačiau tam tikri Europos lyderiai teigia, kad tai yra nemenka problema, kurią būtinai reikia spręsti. (Didžiausia problema ta, jog giminingų santuokų genetiniai trūkumai apmokestina Europos sveikatos priežiūros sistemas)[3].
Be to, kai kurie tyrimai rodo, kad kiekvienais metais Jungtinėje Karalystėje gimsta virš 500 kūdikių, turinčių genetinę negalią dėl giminingos santuokos. Nepaisant tokio tipo šeimose gimusių kūdikių genetinių defektų epidemijos, didžioji dalis islamo lyderių vis dar nenori pripažinti visų pusbrolių santuokos pasekmių.
Tačiau reikia pažymėti, jog viena iš esminių kliūčių sprendžiant giminingos santuokos ir jos šalutinių poveikių klausimą neturi nieko bendra su musulmonais: kai kurie kritikai teigia, kad rimta problema yra Vakarų lyderių nesugebėjimas šiai sričiai skirti pakankamai dėmesio, mat atrodo, jog daugelis nesiryžta gvildenti tokios temos, galbūt iš baimės, kad bus išjuokti ir pavaizduoti kaip islamofobai.
Kita vertus, juk tai visuomenės sveikatos problema, kurią derėtų spręsti didinant sąmoningumą ir kalbant ne tik tokiomis temomis, kaip nutukimas, priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio, bet ir kenksmingas elgesys artimoje aplinkoje, nepaliekant pačių opiausių diskursų nuošalyje. Ir visgi, dialogas iškelia svarbų klausimą: jeigu esame priversti tylėti, kaip tuomet įvairios kilmės, skirtingų tikėjimų bei etninių grupių žmonės kada nors galės taikiai gyventi tarpusavyje?
