Netoli Molėtų iškilęs dvaras gyvybingas ir šiomis dienomis
XIX amžiaus antroje pusėje Alantoje (Molėtų rajone) pastatytas dvaras gyvuoja iki pat šių dienų. Jo plačiosios durys atviros visiems, o jame vykstančios veiklos pritaikytos šių dienų visuomenei. Anų laikų autentiškų detalių dvare likę mažai, tačiau nežiūrint to, po dvaro skliautais vyksta įdomūs ir paslaptingi dalykai. Pasirodo, šiame dvare ne tik jo menes ir meno parodas galima apžiūrėti, bet čia bevaikštant galima netikėtai išgirsti paslaptingus ir bauginančius garsus.
Šiuos išskirtinius dvaro rūmus su apžvalgos bokštu Alantoje 1853 metais pasistatė Pac-Pomarnackiai. Apie 1870 metus buvo pertvarkytas ir šalia esantis parkas.
Pac-Pomarnackiams šis dvaras buvo kaip vasaros rezidencija, o nuolat jie gyveno Nicoje.
Teigiama, kad dvaro statybai granito kolonos laivais į Klaipėdą buvo gabenamos iš Suomijos, o iš ten jaučiais tempiamos į Alantą.
I-ojo pasaulinio karo metais Tadas Pac-Pomarnackis, išvykdamas į užsienį, dvarą buvo išnuomojęs Klabinių dvarininkui Sližiui.
Kai 1915 metais Alantą okupavo vokiečiai, dvare apsistojo kaizerio armijos kareiviai, tuo metu dvaras buvo išgrobstytas, nuniokotas.
Sovietų laikais (1944–1948 metais) valdžia likvidavo Alantos dvarą ir jame įkūrė žemesniąją žemės ūkio mokyklą, čia taip pat veikė kolūkio kontora, kino, sporto salė, mokykla, biblioteka, o nuo 2002-ųjų dvaras priklauso Alantos technologijos ir verslo mokyklai.
Vėliau mokyklą perkėlus į naujas patalpas, dvaras liko kaip mokomoji bazė.
Alantos dvaras valdant Pac-Pomarnackiams buvo turtingas, dvarininkai daug keliavo po pasaulį, todėl buvo sukaupę daug stilingų baldų, kurie puošė dvaro menes, meno kūrinių, keramikos dirbinių – didžiulę porcelianinių indų kolekciją.
Kiekviena iš dvaro menių buvo skirtingo stiliaus – vienoje dominavo Liudviko XIV-ojo, kitoje – Liudviko X-ojo, trečioje – bydermejerio stilius, dvare buvo įrengtas ir kinų stiliaus Tolimųjų Rytų kambarys. Rūmų sienas puošė paveikslai, dvarininkų giminės bei Lenkijos ir Lietuvos valstybės karalių portretai, kilimai, gobelenai, meniškos lėkštės, lubas – krištolo sietynai, grindys buvo išklotos parketu.
Alantos dvarui XIX a. pabaigoje priklausė net 34 pastatai: pagrindinis pastatas buvo dvaro rūmai, dar namas-virtuvė, pirtis su skalbykla, arklidės, klojimai, tvartai, kalvė, ledainės ir t. t.
Dabar šie dvaro pagalbiniai pastatai priklauso žmonėms, kai kurie iš jų gyvenami, tuo tarpu buvusioje arbatinėje įkurtas kino teatras, ledainėje veikia viešbutis.
Prieš I-ąjį pasaulinį karą dvaro ponas traukėsi iš Lietuvos ir bėgdamas iš čia išsivežė 14 vežimų turto, bet, žinoma, spėjo išvežti ne viską, daug dar turto liko, daug jo dar čia apsigyvenę vokiečių kareiviai išgrobstė. Dvare buvusią porceliano indų kolekciją dabar galima pamatyti tik paveiksle įrėmintoje nuotraukoje, kuri puošia vieną iš šiuolaikinių dvaro erdvių.
Dvare filmavo net ir „Tadą Blindą“
1972 metais Alantos dvare buvo filmuojamas filmas „Tadas Blinda“, 1974 m. į dvaro rūmus perkelta Naujasodžio biblioteka. Nuo 2015 metų dvare įkurta dailininko, žurnalisto, kolekcininko Vaidoto Žuko nuolatinė meno galerija su autoriaus dovanota beveik 200 meno kūrinių kolekcija.
Kitos galerijos salės skirtos keičiamoms ekspozicijoms, kuriose savo meno kūrinius pristato menininkai iš visos Lietuvos.
2019 metais Alantos dvaro antrajame aukšte įkurtas palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejus. Kankinys, Lietuvos arkivyskupas, 2017 metais paskelbtas palaimintuoju yra gimęs Alantos valsčiuje, Kudoriškyje. Dvasininkas krikštytas Alantos bažnyčioje, o jo mama palaidota Alantos kapinėse. Todėl Alantos dvare ir įkurtas jo vardo muziejus.
Dvaro rūsyje įkurdintas etnografinis muziejus, kuriame galima pamatyti senovėje naudotus buities rakandus – audimo stakles, batsiuvio stakles, senovinius baldus ir kitus buityje naudotus reikmenis.
Dvare yra kambarys, paskirtas Elvyrai Satkūnaitei, buvusiai bibliotekininkei ir aktyviai bendruomenės narei, kuri 2006 metais Alantos dvare buvo nužudyta apiplėšimo motyvais.
Be organizuojamų meno parodų, muziejinės veiklos, Alantos dvare rengiami koncertai, vyksta renginiai, plenerai, knygų pristatymai, poezijos skaitymai, vaikų, suaugusiųjų stovyklos.
Dvaro erdvės taip pat nuomojamos vestuvėms, šventėms, pokyliams, taigi pritaikytos šiandieniniams visuomenės poreikiams.
Čia taip pat švenčiamos tradicinės šventės. Rugpjūčio mėnesį Alantos miestelyje, taip pat ir dvaro erdvėse, vyksta „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, besitęsiantys 3 dienas. Juose dalyvauja daug lietuvybės likimui neabejingų menininkų, kultūrininkų, intelektualų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų pasaulio šalių.
Nugriauti Alantos dvaro bokštą liepė įtakingas žmogus
Alantos dvaro pastatai keletą kartų buvo restauruoti XX amžiuje. Jau XXI amžiuje buvo pakeistas rūmų stogas, langai, meniškai išdažyta rūmų išorė, trinkelėmis išklota prieiga link dvaro. Taip pat atkurta parko teritorija, 3 tvenkiniai, tvarkoma aplinka, neseniai atstatytas 4 aukštų dvaro bokštas su apžvalgos aikštele.
Kadaise joje į Lietuvą grįžęs ponas iškeldavo vėliavą kaip ženklą aplinkiniams suprasti apie dvaro pono rezidavimo laiką namuose. Tačiau vėliau bokštas buvo nugriautas. Kaip dvaro svečiams pasakoja muziejininkė Jūratė Girkutė, yra dvi versijos, kodėl bokštas buvo nugriautas.
Viena versija teigia, kad Smetonos laikais buvo gautas toks nurodymas, mat Alantos dvaro bokštas buvo aukštesnis už paties Smetonos dvarą. Kita versija, kad bokštas pradėjo griūti savaime.
Niekas nežino, kuri iš jų yra teisinga, bet pasak muziejininkės, atvykusiems į dvarą dažniau pasakojama pirmoji versija, mat ji įdomesnė ir labiau patraukli klausantiems.
Dvare vis pasigirsta vaiduokliški garsai, o kavos receptas slepiamas po devyniais užraktais
Senove dvelkiančių detalių, autentiškų akcentų Alantos dvare likę nedaug. Į antrą dvaro rūmų aukštą lipantys atvykę svečiai gali prisilaikyti turėklų, kurie tebestovi nuo tada, kai po dvarą dar vaikščiojo dvariškiai.
Didžiojoje menėje tebestovi didinga koklinė krosnis, porceliano kambaryje išsaugotos senos stalo kojos, pats stalo viršus jau vėlesniais laikais buvo restauruotas, išlikusi supama kėdė ir du paveikslai, kuriuose vaizduojami dvaro ponai, taip pat akmeninis nedidelis suoliukas dvaro kieme, ant kurio dvaro ponios galėdavo patogiai įsitaisyti su pūstomis sukniomis. T. Matulionio muziejaus erdvėse restauruotos parketo grindys.
Pastaruoju metu dvare pradėta kaupti porceliano indų kolekcija. Šios vertybės perkamos iš antikvariatų, taip stengiantis atgaivinti kadaise dvare gyvavusią kultūrą. Kaip sakė muziejininkė, kadaise buvusios porceliano indų kolekcijos atkurti neįmanoma, taigi bent minimaliai stengiamasi pratęsti anksčiau čia gyvenusių dvaro ponų tradiciją ar pomėgį.
Čia vedamos ir kavos edukacijos, pagal dvariškos kavos virimo specifinį būdą, taip bandant sudominti žmones, pritraukti daugiau lankytojų.
Taigi būtent šiuo ypatingu dvarišku būdu paruošta kava iš porceliano puodukų ir patiekiama dvaro svečiams.
Apie kavos ruošimo receptą dvare neatviraujama, mat tą ypatingą skonį lemta pajusti tik tiems, kas atvyksta į dvarą, prisėda prie stalo ir į rankas paima porceliano puoduką. Prie tuo būdu ruoštos kavos svečiams pateikiamas ir paslaptingas dvariškas užkandis.
Tų paslapčių šiame dvare slypi ir daugiau.
Sklinda kalbos, kad dvaro ponia buvo pikta moteris. Griežtu savo žvilgsniu žvelgdama iš paveikslo ji ir šiandien palydi kiekvieną atvykusį į dvarą. Kaip pasakojo muziejininkė, kartą į dvarą buvo atvykusi ekstrasensė. Ji, kaip ir dauguma lankytojų, apėjo dvarą, apžiūrėjo patalpas bei dvaro ponios paveikslą. Moteris, turinti neįprastų galių, paminėjo, kad dvaro rūsyje tvyro prasta energija, mat anais laikais rūsyje buvo daboklė. Taigi moteris patarė blogą energiją išvalyti šventintu vandeniu.
Tuo tarpu erdvėse, kur įrengtas palaimintojo T. Matulionio muziejus, tvyro gera energija. Būtent tuo metu, kai ekstrasensė lankėsi dvare ir kalbėjosi su dvaro darbuotojomis, įvyko netikėtumas. Staiga smarkiai trenkėsi dvaro durys, nors nebuvo nei vėjo, nei daugiau žmonių.
Ekstrasensė dvaro darbuotojas patikino, kad čia gyvena dvaro ponios dvasia, o durų trenksmas buvo ženklas suprasti, kad tuo metu dvare yra kalbama apie tai, ko visai nereikėtų kalbėti, ir apie dvaro ponią neigiamai atsiliepianti moteris privalo skubiai iš čia išeiti. Muziejaus darbuotoja tikino, kad ir vėliau jai pačiai panašius durų trenksmus teko girdėti dvaro rūsyje.
Alantos dvarą gausiai lanko turistai, ypač vasarą ir savaitgaliais. Vieni čia atvyksta ypatingos kavos, kiti dvare ieško išlikusios autentikos. Kuo pasigrožėti šiame dvare, atranda įvairūs lankytojai, kuriems dvare ir kelių valandų viešnagės būna per maža.
