Mitas paneigtas: nėra jokio pasaulinio maisto trūkumo

Gajus mitas apie maisto trūkumą paneigtas jau kuris laikas

Dar praėjusiame amžiuje buvo gajus mitas, kad maisto trūksta todėl, jog dalyje pasaulio maisto gamybos ištekliai jau pasiekė kritinę ribą. Esą dabar dėl to būtina didinti dirbamos žemės plotus.

Realybė pasirodė besanti visiškai kitokia. Šiuolaikiniame pasaulyje vien grūdų užauginama tiek, kad kiekvienas dirbantis žmogus per dieną gautų 3500 kalorijų. Tokio kieko pakanka, kad dauguma žmonių nutuktų! Ir šis įvertinimas net neįskaičiuoja daugelio kitų dažniausiai valgomų maisto produktų – daržovių, pupelių, riešutų, šakniavaisių, vaisių, mėsos ir žuvies. Tiesą sakant, jei vertiname visus maisto produktus kartu, jų yra pakankamai, kad vienam žmogui per dieną tektų apie du kilogramus maisto. Tai apima grūdus, pupeles, riešutus, vaisius ir daržoves ir mėsą, pieną ir kiaušinius.^[1]

Šiandienos pasaulio maisto pasiūlą geriausiai apibūdina gausa, o ne trūkumas. Maisto gamybos padidėjimas per pastaruosius 35 metus aplenkė precedento neturintį pasaulio gyventojų skaičiaus augimą maždaug 16 procentų. Realybė tokia, kad kalnai neparduotų grūdų pagal pasaulinius rodiklius per pastaruosius tris su puse dešimtmečio stipriai sumažino jų kainas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje grūdų kainos trumpam pakilo, tačiau jos vis tiek išliko gerokai mažesnės už šeštojo dešimtmečio pradžioje ir septintojo dešimtmečio viduryje stebėtas aukštumas.

Naujausi tyrimai atskleidžia tikslingą bado skatinimą

Viena išsamiausių pasaulinio bado analizių, kurią atliko Francas Morejas Lapajejas (Francis Moore Lappe), Žozefas Kolinsas (Joseph Collins), Peteris Rosetas (Peter Rosset) ir Luisas Epsarca (Luis Esparza) teigia, kad kova su pasauliniu badu ilgą laiką rėmėsi ne realia situaciją, o ją supančiais mitais. Savo darbe autoriai išvardija įvairias populiarias nuomones, kurios laikomos pasaulinio bado priežastimi arba jo sprendimo būdais. Paraleliai jie siūlo realia teorija ir tvirta logika paremtus kovos su šia visuotine grėsme, būdus.^[2]

Tradiciniai metodai buvo pernelyg supaprastinti, todėl politika ir kovai su badu bet kurioje geografinėje vietovėje ar bet kurioje šalyje taikytos procedūros tik atskirais atvejais buvo sėkmingos. Griaunant populiarius mitus, autoriai pateikė pagrindą, pagal kurį galima sutelkti pastangas kovai su badu ir jo pasekmėmis, tokiomis kaip netinkama mityba, trumpa gyvenimo trukmė ir jo kokybė.

Populiariai kalbant, pasaulinio bado priežastys buvo šalių vadovų ir politikos formuotojų pateikti pasiteisinimai arba tiksliniai tyrimai, kurie padėjo interpretuoti turimus pasaulinius duomenis taip, kaip to siekė „visuotinio bado teorijos šalininkai.“

Ar tikrai maisto trūksta? O gal viską gali išspręsti laisva prekyba?

Šios dvi priežastys yra svarbios, nes pirmoji nagrinėja pagrindinę pasaulio bado priežastį ir laikosi bejėgiško požiūrio, kuris dažniausiai pateikiamas kaip valdančiosios klasės pasiteisinimas, o antroji kalba apie pernelyg ambicingas ekonomikos kryptis, kurias pasirinkus alkio taip ir nepavyko įveikti.

Vienas iš plačiausiai sklindančių mitų yra toks: „Kadangi didžiojoje pasaulio dalyje maisto gamybos ištekliai išeikvoti iki ribos, tiesiog nėra pakankamai maisto. Deja, kai kurie žmonės tiesiog turės badauti“. Tačiau, kaip pažymi minėti autoriai, daugybėje gerai ištirtų šalių, kurios susiduria su opia gyventojų bado problema, eksporto modelis yra ironiškas, jei ne tragiškas. Egzistuoja daugybė būdų, kaip šalys, kuriose nebūtina mirti nuo bado, tampa pasauliniais bado simboliais. Pavyzdžiui, Bangladešas, kurio maisto poreikis nepatenkinamas maždaug 6 proc., dėl žemės derlingumo ir vandens išteklių be didelių pastangų turi galimybę padidinti savo gamybą iki 300 proc., kas jam leistų net eksportuoti maistą. Net ir besivystanti šalis Brazilija, kurioje fiksuota apie 70 mln. netinkamos mitybos atvejų, buvo didelė maisto grūdų eksportuotoja. Afrikos ir Sacharos regiono šalys yra žemės ūkio produktų eksportuotojos, nepaisant to, kad jose dėl netinkamos mitybos ir bado fiksuojama šimtai mirčių.

Galima drąsiai daryti išvadą, kad aukščiausius bado indeksus turinčios šalys, yra tos pačios, kurios didžiąją dalį užsienio valiutos atsargų uždirba iš grūdų eksporto. Tai klasikinis netinkamo paskirstymo ir iškreiptų prioritetų atvejis. Be to, nuolatiniai spaudimą skatinantys veiksniai, tokie kaip tarptautinės skolos, privertė vienas kitą keičiančius režimus žiūrėti į žemės ūkį kaip į ekonominę, o ne į bado malšinimo priemonę.

„Vakarų Afrikos Sahelio šalys, žinomos dėl pasikartojančio bado, buvo maisto eksportuotojos net ir per didžiausias sausras“.

Taip pat pažvelkime į populiarią klaidingą nuomonę, siūlomą kaip pasaulinio bado sprendimo priemonę. Antrasis mitas, sugriautas minėtų autorių darbo, yra sena svajonė, kad laisvos rinkos pasaulinė ekonomika taps panacėja nuo visų pasaulį kamuojančių negerovių, įskaitant pasaulinį badą. Šis mitas dažnai buvo pateikiamas kaip paskutinė priemonė, galinti įveikti pasaulinį badą, idealistiškai teigiant, kad kiekviena šalis turi gaminti tai, ką gali pagaminti pigiausiai, kad galėtų eksportuoti, ir importuoti tai, ko jai reikia daugiau. Teoriškai tai turėtų reikšti didesnę visuomenės gerovę ir eksportą. Tik realiai tai irgi nepadėjo panaikinti bado ar labiau padidinti žmonių gerovę.

Taip atsitiko todėl, kad laisvosios prekybos šalininkai ir eksporto praktikai nėra tie, kurie gali pasinaudoti išaugusiais turtais ir pirkimo pajėgumais. Gamintojai, žemės savininkai, stambūs augintojai, perdirbėjai, eksportuotojai, siuntėjai ir t.t. yra būtent tie, kurie iš padidėjusios laisvosios prekybos gauna tiesioginę naudą ir nebūtinai linkę ja dalintis su vargstančiais.

Visos pasakos apie maisto trūkumą viename filmuke

Minėtus teiginius puikiausiai iliustruoja neseniai po socialinius tinklus išplitęs vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti žemėn iš traukinio sąstato Lenkijoje išpilti ukrainietiški grūdai.^[3]

„Dabar yra maisto perteklius, todėl iš pigių šalių jis vežamas į brangesnes tam, kad sužlugdyti vietos augintojus, kuriems taikomi visokie nesąmoningi ES reikalavimai.

O kai augintojų nebeliks ir žemes perims korporacijos, tada mes visi sužinosime kas tai yra maisto trūkumas, ir koks jis prabangus,“ – skelbia įrašas šalia filmuko.