Nepavyksta atsikratyti šiukšlinimo įpročio
Minimali bauda už miškų teršimą tesiekia vos 30 eurų, tad tokios juokingo dydžio baudos pažeidėjų nėmaž negąsdina. Seime praėjusiais metais buvo svarstoma griežtinti atsakomybę už šiukšlių pylimą miškuose konfiskuojant transporto priemonę, kuria šiukšlės ar teršalai atvežti į mišką, bet, deja, šiam siūlymui nebuvo pritarta.
Ir beje, kas iš tokio siūlymo, jei Lietuvoje miškų teršėjai, pasirodo, išvengia net ir minimalių baudų. Šioje vietoje egzistuoja toks niuansas – negalima kaltinti žmogaus, kol nepagavai jo už rankos.
Taigi šiukšlintojai, atkakliai neigdami padarę pažeidimą, baudos nesunkiai išvengia, o be to ir neigti padarius tokį pažeidimą retai kada prireikia, nes šiukšles niekadėjai veža į mišką tada, kai aplinkui nėra nusikaltimo liudininkų.
Nors visuomenės sąmoningumas auga, tačiau štai požiūris į netvarką miškuose vis nesikeičia. Miškininkai teigia, kad kova su šiukšlintojais metų metais nesibaigia. Daliai visuomenės susiprotėti nepadeda nei raginimai saugoti gamtą, nei kasmet skelbiamos akcijos ar prevencinės priemonės, skatinančios ir mokančios tausoti gamtą bei nešiukšlinti.
Kai kuriems dar niekaip nepavyksta atsikratyti įpročio nereikalingas atliekas ar šiukšles vežti ir mesti tiesiog į miškus.
Nors per pastaruosius keliolika metų dėl tradicine tapusios akcijos „Darom“ miškai ir pamiškės tapo daug švaresnės, tačiau gamtą teršiančių radinių kiekiai miškuose vis dar skaičiuojami šimtais tonų.
Vien praėjusiais metais vykusios akcijos „Darom“ metu buvo surinkta ir į visoje Lietuvoje esančius atliekų tvarkymo centrus suvežta 770,18 tonų šiukšlių, iš jų 99,44 tonų naudotų padangų (10 000 vienetų) bei 8 tonos pavojingų atliekų.
Į miškus išmetami ir seni baldai, buitinė technika. Pagal statistiką, iš visų atliekų, kurios surenkamos per švarinimo akcijas miškuose, daugiausiai surenkama plastiko (25 proc.), stiklo (17 proc.) ir popieriaus (13 proc.)[1].
Amerikoje galima sulaukti tūkstantinės baudos net ir už numestą cigaretę
Apie teršiamą aplinką ir taršos poveikį klimato kaitai savo nuomonę yra išsakęs ir žinomas verslininkas, kompanijos „Get Jar“ įkūrėjas Ilja Laursas.
Anot jo, didelėse bendruomenėse vertybės nebeveikia. Tokiais atvejais lieka vienintelis būdas kaip visuomenę įpareigoti laikytis vertybių – tai atitinkamų įstatymų numatytas atsakomybės neišvengiamumas. Juolab, kad ir skirtingose pasaulio šalyse tvarkos samprata skiriasi. Pavyzdžiui, vienaip tvarka ir švara suprantama Izraelyje ir visiškai kitaip Šveicarijoje.
Pasak sociologų, šiauriečiai labiau linkę laikytis švaros nei pietiečiai. Pavyzdžiui, Amerikoje už šiukšlinimą ar netgi išmestą cigaretę gali tekti susimokėti ir 1 000 dolerių baudą.
Taigi, kaip pastebi I. Laursas, įstatymus ir bausmes derėtų vertinti ne kaip kontrolės priemonę, bet labiau kaip susitarimą. Jei susitarėme, kad šiukšlinti negalima, tuomet ir nešiukšliname, o jeigu šiukšliname, mokame baudą ir dėl to nepykstame[2].
Švedijoje šiukšlintojai gali būti nubausti net laisvės atėmimu
Lietuvai siekiant pažaboti miškų šiukšlintojus, galima būtų pasinaudoti net ir itin griežtu jau minėtos Švedijos pavyzdžiu. Štai šios valstybės miškuose leidžiama būti, rinkti uogas ir laisvai naudotis gamtos teikiamais malonumais, tačiau taip pat reikalaujama atsakomybės ir pagarbos gamtai bei kitų turtui.
Šioje šalyje draudžiama motorine transporto priemone važiuoti neapdirbta žeme, o neapdirbta žeme ten laikoma visa žemė išskyrus kelius. Leidžiama tik laikinai sustoti šalia kelio, bet tik tuo atveju, jei nežalojama žemė ir netrukdoma eismui.
Šiukšlinti Švedijoje griežtai draudžiama, o už šio įstatymo pažeidimą šioje valstybėje baudžiama bauda ar net laisvės atėmimu.
Šiukšles reikalaujama mesti į tam skirtas kelių poilsiaviečių šiukšliadėžes. Švedijoje taip pat draudžiama kurti laužą vasaros metu[3].
Atvykus į mišką pakaktų vadovautis žmogiškumu
Lietuvos miškuose įrengtų rekreacinių objektų priežiūra ir tvarkos palaikymu jose rūpinasi girininkijos.
Nors yra numatytos tam tikros lankymosi miške taisyklės, kurios draudžia: kirsti ar kitaip žaloti medžius, krūmus, kitus augalus ir grybus, ardyti miško paklotę; gaudyti, naikinti laukinius gyvūnus, juos gabenti, rinkti kiaušinius, ardyti gyvūnų būstus (olas, dreves, lizdus, skruzdėlynus, inkilus ir pan.); gadinti želdinių apsaugos priemones, poilsiaviečių ir kitą rekreacinę įrangą, informacinius (įspėjamuosius) ženklus, kvartalinių linijų stulpus, geodezinius ženklus, riboženklius ar kitus įrenginius; paleisti miške šunį be antsnukio (antsnukis nebūtinas, kai šuo vedamas už pavadėlio); triukšmauti ar kitaip trikdyti laukinius gyvūnus; trukdyti asmenų, besilankančių miške, poilsį; plauti transporto priemones miške; teršti ar šiukšlinti mišką – tačiau į šias taisykles miško lankytojai vis dar neretai numoja ranka.
O juk realiai viskas labai paprasta net ir nesigilinant į taisykles – atvykus į mišką tiesiog pakaktų vadovautis žmogiškumo kriterijais ir nedaryti miške to, ko nenorėtume, kad kažkas kitas darytų atvykęs į mūsų privačią teritoriją[4].
Naikinamos atliekų surinkimo vietos gamtoje
Lietuvoje poilsiaviečių infrastruktūra – suolai, pavėsinės, kiti įrenginiai atnaujinami tuomet, kai susidėvi arba yra sugadinami. Kartais keisti, remontuoti stalus, suolus girininkijų atstovams prireikia bent du kartus per metus.
Pas mus poilsiautojai ne tik suolus išverčia, bet net ir išardo šiukšliadėžes, sudegina jas vietoj malkų ar net įsigudrina į miško poilsiavietėse esančias šiukšlių dėžes iš namų vežti ir mesti įvairias šiukšles – buitines atliekas, nebereikalingus ar pasibaigusio galiojimo vaistus ir kitą šlamštą.
Lietuvoje daugumoje lankytinų vietų vis dar yra įrengtos šiukšliadėžės, tačiau po truputį populiarėja alternatyvi idėja – atsisakyti atliekų surinkimo vietų gamtoje. Ši praktika sėkmingai pasiteisino daugelyje užsienio šalių, kur konteinerių ir šiukšliadėžių gamtoje buvo atsisakyta jau prieš keliasdešimt metų.
Tai nauja kovos su šiukšlintojais priemonė – iš pradžių mažinti šiukšliadėžių skaičių, vėliau jų visiškai atsisakyti.
Šiukšlinimo problema daugiau ar mažiau aktuali visos Lietuvos regionuose.
Viliasi, kad ateities kartos užaugs sąmoningesnės
Švarinimosi akcijose „Darom“ dalyvauja nemažai vaikų kartu su mokytojais, tėvais, taigi girininkijų atstovai tikisi, kad ateities kartos augs sąmoningesnės. Tuo tarpu dabar miškininkai poilsiavietes miškuose turi tvarkyti kone kasdien, o ypač po savaitgalių.
Įrengti filmavimo kameras nėra tikslingiausia priemonė, mat didelė tikimybė, kad pažeidėjus fiksuojantys prietaisai, kaip ir kiti poilsiaviečių infrastruktūros objektai, taip pat gali būti suniokoti.
Gegužės 21 dieną vyks švarinimo talka
Girininkijų atstovai džiaugiasi, kad miškuose sumažėjo bent išmetamų depozitinių butelių kiekiai. Mat kas yra perkama/priduodama, to žmonės jau nebemeta kur pakliuvo.
Balandžio 23-iąją, Lietuvoje buvo organizuojamos dvi iniciatyvos – „Nacionalinis miškasodis“ ir akcija „Darom“. Sambūrio metu buvo įveistas rekordinis miškų plotas – iš viso net 748 ha ir pasodinta per 2 mln. įvairių rūšių medelių – beržų, juodalksnių, eglių, pušų bei ąžuolų bei švarinama gamta.
Akcija „Darom“ skatino gyventojus ne tik rinkti atliekas, bet ir jas rūšiuoti bei pristatyti į regioninius atliekų tvarkymo centrus, o štai gegužės 21 d. visoje Lietuvoje jau antrą kartą vyks švarinimo talka pavadinimu „Miško kuopa“, į kurią kviečiami visi neabejingi gamtai piliečiai.
Miško valymas nuo teršėjų paliktų šiukšlių – kasdieninis miškininkų darbas, todėl „Miško kuopa“ kviečia pilietiškai nusiteikusią visuomenę skirti vieną dieną bendrai miškų švarinimo talkai ir tęsti pernai pradėtą gražią, tvarią tradiciją kartu[5]. Ši akcija vyks visuose 26 Valstybinių miškų urėdijos regioniniuose padaliniuose[6].
Priminimas apie baudas
Tuo tarpu tiems, kurie švarinimo akcijose nedalyvauja, aplinkosaugininkai draugiškai primena, kad buitines atliekas, plastiką, metalą, kartoną, popierių ir stiklą galima išmesti tik tam skirtuose rūšiavimo konteineriuose.
O tokias atliekas kaip automobilių padangos, statybinės ar stambiosios atliekos, galima nemokamai atiduoti stambiųjų atliekų surinkimo aikštelėms.
Administracinių nusižengimu kodekse numatytos baudos už aplinkos teršimą (ne tik miško) skirstomos pagal išmestų atliekų kiekį, jų pavojingumą ir užterštos teritorijos statusą.
Taigi aplinkos užteršimas mažesniu negu 100 kub. decimetrų (100 litrų) nepavojingųjų atliekų kiekiu užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 30 iki 90 eurų. Tuo tarpu saugomose teritorijose užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 60 iki 140 eurų.
Aplinkos užteršimas didesniu nei 100 kub. decimetrų kiekiu baudžiamas 150–300 eurų bauda, saugomose teritorijose – 300–850 eurų.
Aplinkos užteršimas 1 kubiniu metru ir didesniu kiekiu užtraukia 550–1 500 eurų baudą, saugomose teritorijose – 1400–2400 eurų.
Už aplinkos teršimą pavojingosiomis atliekomis numatytos 60–2 900 eurų baudos[7].
Esame maža didelės Europos valstybė, tauta turinti savo kalbą, papročius ir gamtą, kurioje vis dar žalia ir natūrali gamta, todėl tausokime ir saugokime šį turtą, auginkime savimonę, nenaikinkime savo žemės ir rodykime deramą pavyzdį ateities kartoms.
