Aplinkosaugininkai teigia, kad į Lietuvą jau grįžta pirmieji paukščiai ir ragina juos tinkamai pasitikti. Valstybinių miškų urėdija kovo 9-10 d. organizuoja inkilų kėlimo šventę „Paukščiai grįžta namo“, kurios metu pakabins 8000 inkilų.
Lietuvoje pirmasis inkilus kelti 1922 m. pradėjo gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas, taiga, ši tradicija gyvuoja jau daugiau nei šimtą metų.
Kovo 9-10 d. urėdija kartu su regioninių padalinių miškininkais visoje Lietuvoje kels inkilus, prie akcijos kviečia prisijungti ir visus norinčius.
„Džiaugiamės, kad šiais metais inkilų kėlimo šventė vėl bus gyva, urėdijos padaliniuose organizuojame akcijas, kurių metu moksleiviams miškininkai papasakos apie inkilų gamybą, kabinimo taisykles, paukščių rūšis, jų ypatumus. Taip pat iškabinsime net 8000 inkilų, tad papildomos rankos šiam prasmingam darbui tikrai pravers“, – teigė Valstybinių miškų urėdijos generalinis direktorius Valdas Kaubrė[1].
Tinkamai pagamintuose ir iškeltuose inkiluose gali saugiai perėti daugybė rūšių uoksninių paukščių, tačiau tam, kad inkilas netaptų spąstais jame perintiems paukščiams ir išsiritusiems mažiems paukščiukams, būtina žinoti keletą taisyklių.
Inkilus reikėtų gaminti iš natūralių medžiagų – neobliuotų, nedažytų lentų, kad paukščių jaunikliai galėtų lengviau įsikabinti. Inkilus tvirtinti geriausia taip, kad landa būtų atsukta į rytų arba pietų pusę.
Gamindami inkilus žmonės dažnai prie landos pritvirtina laktą, tačiau ji nėra reikalinga, atvirkščiai – lakta palengvina „darbą“ tik plėšrūnams – katėms, kiaunėms. Inkilus kartais užpuola ir geniai – jie moka praplatinti angą ir kitiems paukščiams juose gyventi tampa nebesaugu. Miškininkai pataria apkalti angą skarda, kad genys negalėtų jos įveikti.
Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, jo nesiūbuotų vėjas, būtų pritvirtintas atviresnėje, medžių šakomis neuždengtoje vietoje, maždaug 3-4 m. aukštyje.
Dažniausiai inkilai keliami smulkiesiems paukščiams, tokiems kaip varnėnai, zylės, musinukės, paprastosios raudonuodegės. Inkilai keliami ir retoms paukščių rūšims, pvz., kukučiams, žalvariniams, pelėdoms, ir netgi žinduoliams – miegapelėms, šikšnosparniams.
Jei iškeltame inkile niekas neapsigyveno, neverta nusiminti – kartais paukščiai inkile apsigyvena tik kitais metais ar net po kelių metų. Todėl inkilus kelti galima ištisus metus, nebūtinai tik pavasarį.
Inkiluose paukščiai ne tik peri, juose keliaudami gali stabtelėti pernakvoti, kiti juose kaupia maisto atsargas. Tuščiuose inkiluose t.p. prieglobstį randa įvairūs vabzdžiai.
