Mirusiųjų diena pasaulyje: Día de los Muertos, Samhainas, Obon ir kitos tradicijos

Lietuvoje lapkričio pradžia – tylus laikas, kai kapinės nušvinta žvakėmis. Tačiau mirusiuosius pagerbia beveik visos pasaulio kultūros, tik labai skirtingai: Meksikoje – spalvinga fiesta su medetkomis ir cukrinėmis kaukolėmis, Airijoje – laužai ir išskaptuotos ropės, iš kurių kilo Helovinas, Japonijoje – upėmis plaukiantys žibintai, Korėjoje – derliaus šventė su protėvių pagerbimu. Šiame straipsnyje – kaip mirusiųjų atminimo dienos minimos skirtinguose kraštuose ir ką jos turi bendro su mūsų Vėlinėmis.

Tai dalis 77.lt Vėlinių gido.

Kodėl tiek daug kultūrų mirusiuosius mini rudenį

Šiaurės pusrutulyje ruduo – derliaus pabaiga, kai gamta „užmiega“, dienos trumpėja, o naktys ilgėja. Daugelis senųjų tautų tikėjo, kad šiuo metu riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa ploniausia ir protėvių sielos sugrįžta aplankyti namų. Lietuvių vėlių metas, keltų Samhainas, slavų Dziadai kilę iš to paties tikėjimo. Krikščionybė vėliau šias dienas susiejo su Visų šventųjų (lapkričio 1 d.) ir Visų mirusiųjų (lapkričio 2 d.) minėjimu, kurie Vakarų Bažnyčioje įsitvirtino VIII–XI amžiais.

Šalis	Šventė	Kada	Pagrindiniai papročiai
Lietuva	Visų šventųjų diena, Vėlinės (Ilgės)	Lapkričio 1–2 d.	Žvakės ant kapų, chrizantemos, pamaldos, šeimos susibūrimas
Lenkija	Wszystkich Świętych, Zaduszki	Lapkričio 1–2 d.	Labai panašūs į lietuviškus: žvakės, gėlės, kapų lankymas
Meksika	Día de los Muertos	Spalio 31 – lapkričio 2 d.	Namų altoriai, medetkos, cukrinės kaukolės, vaišės kapinėse
Gvatemala	Día de Todos los Santos	Lapkričio 1 d.	Milžiniški spalvoti aitvarai virš kapinių
Airija, Škotija	Samhain, Halloween	Spalio 31 d.	Laužai, išskaptuotos ropės, persirengimai
JAV, Kanada	Halloween	Spalio 31 d.	Kostiumai, moliūgai, „saldainis arba pokštas“
Filipinai	Undas	Lapkričio 1–2 d.	Šeimos dienas ir naktis praleidžia kapinėse
Haitis	Fèt Gede	Lapkričio 1–2 d.	Vudu apeigos mirusiųjų dvasioms
Japonija	Obon	Rugpjūčio vidurys	Žibintai, protėvių kapų lankymas, Bon šokiai
Pietų Korėja	Chuseok	Rudens pilnatis (rugsėjis–spalis)	Protėvių pagerbimo apeigos, kapų tvarkymas
Kinija	Qingming	Balandžio pradžia	Kapų „šlavimas“, aukos protėviams

Meksika: Día de los Muertos – Mirusiųjų diena

Garsiausia pasaulyje mirusiųjų šventė – meksikietiška Día de los Muertos. Ji yra įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Skirtingai nei Lietuvoje, tai ne gedulo, o džiaugsmo ir susitikimo su mirusiaisiais šventė: tikima, kad tomis dienomis jų sielos grįžta į namus pas šeimas.

• Lapkričio 1 d. (Día de los Angelitos) skirta mirusiems vaikams, lapkričio 2 d. – suaugusiesiems.
• Ofrenda – namų altorius su mirusiųjų nuotraukomis, žvakėmis, jų mėgstamais patiekalais ir gėrimais.
• Medetkos (cempasúchil) – ryškiai oranžinės gėlės, kurių spalva ir kvapas, tikima, parodo sieloms kelią namo.
• Pan de muerto – saldi „mirusiųjų duona“, papuošta tešlos kaulų formos ornamentais.
• Calaveras – cukrinės ar šokoladinės kaukolės, ant kurių užrašomi mirusiųjų vardai.
• La Catrina – elegantiška skeleto damos figūra, kurią XX a. pradžioje išpopuliarino meksikiečių grafikas José Guadalupe Posada; šiandien – pagrindinis šventės simbolis ir populiarus kostiumas.
• Kapinėse šeimos papuošia kapus gėlėmis ir žvakėmis, kartais visą naktį valgo, gieda ir prisimena mirusiuosius.

Pasaulyje šią šventę išpopuliarino ir kinas – animacinis filmas „Koko“ (2017) papasakojo jos istoriją milijonams vaikų.

Airija ir Škotija: Samhainas – Helovino šaknys

Senovės keltai spalio 31-ąją šventė Samhainą – vasaros pabaigą ir naujųjų metų pradžią. Tą naktį, tikėta, mirusiųjų dvasios vaikšto tarp gyvųjų. Žmonės kūreno didžiulius laužus, persirengdavo, kad dvasios jų neatpažintų, ir palikdavo maisto už durų. VIII–IX a. Bažnyčia Visų šventųjų iškilmę perkėlė į lapkričio 1-ąją, ir spalio 31-oji tapo jos išvakarėmis – All Hallows' Eve, iš to ir kilo pavadinimas Halloween.

Airijoje ir Škotijoje žibintus darydavo iš išskaptuotų ropių ar runkelių. Kai XIX a. airių emigrantai atvyko į Ameriką, ropes pakeitė didesni ir lengviau išskaptuojami moliūgai – taip atsirado žinomas Jack-o'-lantern.

JAV: Helovinas kaip masinė šventė

Šiandien Helovinas JAV – viena didžiausių metų švenčių: vaikai persirengę eina nuo durų prie durų prašydami saldainių („trick or treat“ – „saldainis arba pokštas“), namai puošiami moliūgais, voratinkliais ir skeletais, rengiami kostiumų vakarėliai. Iš JAV ši šventė per pastaruosius dešimtmečius paplito po visą pasaulį, taip pat ir Lietuvoje, kur kasmet sukelia diskusijų – ar ji nenustelbia Vėlinių.

Lenkija: Wszystkich Świętych ir Zaduszki

Lenkijoje Visų šventųjų diena (lapkričio 1 d.) yra nedarbo diena, o tradicijos labai panašios į lietuviškas: milijonai žmonių važiuoja į gimtąsias vietas, kapinės nušvinta žvakių jūra, kapai puošiami chrizantemomis. Lapkričio 2-oji – Zaduszki, Vėlinių atitikmuo. Lenkų romantizmo klasikas Adomas Mickevičius iš senųjų vėlių šaukimo apeigų sukūrė garsiąją dramą „Vėlinės“ (Dziady) – apie ją rašome straipsnyje „Mickevičiaus „Vėlinės““.

Gvatemala: aitvarai virš kapinių

Gvatemaloje, Sumpango ir Santiago Sacatepéquez miesteliuose, lapkričio 1-ąją virš kapinių iškeliami milžiniški, kelių metrų skersmens spalvoti aitvarai. Tikima, kad jie padeda bendrauti su mirusiųjų sielomis ir nuveja piktąsias dvasias. Aitvarai gaminami ištisus mėnesius, o šventė pritraukia tūkstančius lankytojų.

Filipinai: Undas

Filipinuose lapkričio 1–2 d. vadinamos Undas. Šeimos keliauja į gimtąsias vietas ir dažnai visą dieną ar net naktį praleidžia kapinėse: tvarko ir puošia kapus, uždega žvakes, kartu valgo, meldžiasi ir kalbasi. Kapinės tomis dienomis primena didelį šeimos susibūrimą.

Japonija: Obon

Japonai protėvių sielas pagerbia ne rudenį, o vasarą – rugpjūčio viduryje. Per Obon šeimos susirenka gimtuosiuose namuose, tvarko kapus, uždega žibintus, kad sielos rastų kelią namo, šoka tradicinius Bon odori šokius. Šventės pabaigoje upėmis ir ežerais paleidžiami plaukiojantys žibintai (tōrō nagashi), palydintys sielas atgal.

Korėja ir Kinija: protėvių pagerbimas

Chuseok – viena svarbiausių Korėjos švenčių, švenčiama per rudens pilnatį. Tai ir derliaus padėkos, ir protėvių pagerbimo diena: šeimos atlieka charye apeigas su aukomis protėviams, lanko ir tvarko jų kapus. Kinijoje panaši šventė – Qingming, arba Kapų šlavimo diena, – vyksta pavasarį, balandžio pradžioje: kinai valo protėvių kapus, deda gėles, maistą ir simbolines aukas.

Kaimynai: Latvija, Estija ir Rytų slavai

Latvijoje mirusieji tradiciškai minimi vasarą – liepą ir rugpjūtį vyksta kapu svētki (kapinių šventės): kiekvienos kapinės turi savo dieną, kai bendruomenė sutvarko kapus, susirenka pamaldoms ir prisiminimams. Lapkritį Latvijoje taip pat minima Mirusiųjų atminimo diena, o lapkričio 11-oji – Lačplėsio diena – skirta žuvusiems už laisvę pagerbti.

Estijoje rudens laikotarpis nuo Mykolinių iki Martynų dienos senovėje vadintas hingedeaeg – sielų metu. Tikėta, kad tuomet protėvių sielos aplanko namus, todėl jiems būdavo paliekama maisto, o lapkričio 2-ąją – hingedepäev – uždegamos žvakės languose.

Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje stačiatikiai mirusiuosius pagerbia per Radunicą – antrąją savaitę po Velykų, kai lankomi kapai, ant jų paliekama kiaušinių ir pyragų. Baltarusijoje iki šiol gyvos ir rudens Dziadai – tas pats vėlių šaukimo paprotys, kurį savo kūrinyje aprašė Adomas Mickevičius.

Haitis: Fèt Gede

Haityje lapkričio 1–2 d. švenčiama Fèt Gede – vudu tradicijos mirusiųjų dvasių (Gede) šventė. Žmonės, apsirengę purpurine, juoda ir balta spalvomis, renkasi kapinėse, uždega žvakes ir atlieka apeigas prie Barono Samdi – mirusiųjų globėjo – kryžiaus.

Helovinas Lietuvoje: kodėl jis kelia diskusijų

Lietuvoje Helovinas ėmė plisti po Nepriklausomybės atkūrimo, ypač per pastaruosius du dešimtmečius. Šiandien spalio pabaigoje rengiami Helovino parkai, vakarėliai, kostiumų konkursai, parduotuvėse – moliūgai ir dekoracijos. Tačiau kasmet kyla ir diskusijų: dalis tėvų, mokytojų ir dvasininkų mano, kad komercinis, linksmas Helovinas nustelbia rimtąsias, susikaupimo kupinas Vėlines, kiti jį vertina kaip nekaltą vaikų pramogą. Kai kurios mokyklos ir darželiai Helovino nešvenčia, kiti jį derina su pasakojimais apie lietuviškus vėlių papročius. Vienareikšmio atsakymo nėra – svarbiausia, kad šventės nesusiplaktų: Helovinas – linksmybėms, Vėlinės – atminčiai.

Ką galime pasimokyti iš kitų kultūrų

• Prisiminimų altorėlis namuose (kaip Meksikoje) – lentyna su mirusiųjų nuotraukomis, žvake ir jų mėgstamu daiktu padeda vaikams pažinti šeimos istoriją.
• Bendras valgis su prisiminimais (kaip Filipinuose ar per mūsų senąsias vėlių vaišes) – šeimos vakarienė, kurios metu kiekvienas papasakoja istoriją apie išėjusįjį.
• Žibintų paleidimas (kaip Japonijoje) – simbolinis atsisveikinimas; tik rinkitės ekologiškus, vandeniui nekenksmingus sprendimus.
• Kapų tvarkymas kartu (kaip Korėjoje ir Kinijoje) – kai visa šeima, ir vaikai, prisideda prie kapo priežiūros, jis tampa bendros atminties vieta.

Kas jungia visas šias šventes

• Ugnis ir šviesa – žvakės, laužai, žibintai, kad sielos rastų kelią;
• Maistas mirusiesiems – lietuvių vėlių vaišės, meksikiečių ofrenda, korėjiečių charye;
• Kapų lankymas ir tvarkymas – beveik visur;
• Šeimos susibūrimas – žmonės grįžta į gimtąsias vietas;
• Tikėjimas, kad ryšys su mirusiaisiais nenutrūksta.

Skiriasi tik nuotaika: vienur – tyla ir susikaupimas, kitur – spalvos, muzika ir šventė. Apie lietuviškas Vėlines, jų istoriją ir papročius skaitykite Vėlinių gide, o apie maldas – straipsnyje „Maldos už mirusius“.