Norvegija atsisveikina su „žmonių karaliumi“
Norvegijoje baigėsi viena svarbiausių šiuolaikinės monarchijos epochų. Būdamas 89-erių mirė karalius Haraldas V – monarchas, kuris daugiau nei tris dešimtmečius buvo ne tik valstybės vadovas, bet ir vienas ryškiausių šalies stabilumo bei vienybės simbolių.
Karalius mirė penktadienio rytą Oslo nacionalinėje ligoninėje. Pastaruoju metu jo sveikata buvo suprastėjusi, o prieš mirtį jis buvo gydomas dėl retos kraujo ligos – hemolizinės anemijos. Paskutinėmis valandomis monarchą lankė artimiausi šeimos nariai.
Po žinios apie jo mirtį virš karališkųjų rūmų vėliava buvo nuleista iki pusės stiebo. Prie rūmų pradėjo rinktis žmonės, nešini gėlėmis ir norintys pagerbti ilgus metus šalį valdžiusio karaliaus atminimą.
Haraldas V soste praleido 35 metus ir per šį laiką įgijo itin didelį visuomenės pasitikėjimą. Jis buvo vertinamas dėl santūrumo, paprastumo ir gebėjimo išlikti arti žmonių net sudėtingiausiais laikotarpiais.
Po Haraldo V mirties sostą perėmė jo sūnus Haakonas, kuriam dabar teks vadovauti monarchijai sudėtingu karališkajai šeimai metu.
Meilė, pakeitusi karališkąsias tradicijas
Haraldas V Norvegijos karaliumi tapo 1991 metais, tačiau jo gyvenimas dar iki įžengimo į sostą rodė, kad jis nėra linkęs aklai laikytis senųjų karališkųjų taisyklių.
Vienas ryškiausių pavyzdžių buvo jo santykiai su Sonja Haraldsen. Būsimo karaliaus pasirinkimas vesti ne aristokratę ar princesę, o verslininko dukrą tuo metu kėlė daug diskusijų ir buvo laikomas dideliu iššūkiu monarchijos tradicijoms.
Haraldas net devynerius metus laukė leidimo tuoktis su mylima moterimi. Galiausiai jis savo tėvui karaliui Olavui V leido aiškiai suprasti, kad jei negalės vesti Sonjos, apskritai neves.
1968 metais pora susituokė Oslo katedroje. Ši santuoka tapo ne tik asmenine Haraldo pergale, bet ir svarbiu ženklu, kad Norvegijos karališkoji šeima pradeda keistis kartu su visuomene.
Vėliau jo pasirinkimas atvėrė kelią ir kitoms karališkosios šeimos santuokoms su ne aristokratų kilmės žmonėmis. Tai padėjo monarchijai tapti modernesnei, mažiau uždarai ir artimesnei eiliniams norvegams.
Karalius, vienijęs šalį sunkiausiomis akimirkomis
Ypač stipriai Haraldo V autoritetas išaugo po 2011 metų teroro išpuolių Osle ir Utøya saloje, kai buvo nužudyti 77 žmonės. Tuo metu monarchas kreipėsi į tautą ragindamas nepasiduoti baimei ir išlikti vieningiems.
Jo emocingos kalbos ir viešas palaikymas aukų artimiesiems daugeliui norvegų tapo tikro lyderio pavyzdžiu.
Karalius taip pat garsėjo atviru požiūriu į visuomenės įvairovę. 2016 metais jis viešai kalbėjo apie skirtingos kilmės, tikėjimo ir seksualinės orientacijos žmones kaip neatsiejamą Norvegijos dalį.
Haraldas V buvo žinomas ir kaip aktyvus sportininkas. Jis tris kartus atstovavo Norvegijai olimpinėse buriavimo varžybose, taip pat daugelį metų buvo susijęs su gamtosaugos veikla.
Paskutiniai metai – sveikatos problemos ir šeimos skandalai
Pastarieji Haraldo V gyvenimo metai buvo gerokai sudėtingesni. Dėl prastėjančios sveikatos jis palaipsniui mažino viešų pasirodymų skaičių, o tuo pat metu karališkąją šeimą lydėjo skandalai ir asmeninės krizės.
Didelio visuomenės dėmesio sulaukė sosto įpėdinio Haakono žmonos Mette-Marit ryšiai su Jeffrey Epsteinu, taip pat jos sūnaus Mariaus Borgo Høiby baudžiamoji byla.
Šios istorijos prisidėjo prie mažėjančio pasitikėjimo monarchija, tačiau pats Haraldas V išliko viena labiausiai gerbiamų karališkosios šeimos figūrų.
Karalius gimė 1937 metų vasario 21 dieną netoli Oslo. Vaikystėje, nacistinei Vokietijai okupavus Norvegiją, kartu su šeima buvo priverstas palikti šalį ir dalį karo metų praleido Jungtinėse Valstijose.
Haraldas V paliko žmoną karalienę Sonją, dukrą princesę Märtha Louise, sūnų – naująjį karalių Haakoną – ir šešis anūkus.
Jo valdymo laikotarpis Norvegijoje bus prisimenamas kaip metas, kai monarchija tapo artimesnė visuomenei, o pats Haraldas V – karaliumi, kuris svarbiausiais momentais gebėjo kalbėti ne iš sosto aukštybių, o žmogus žmogui.
