Egzorcizmas gali pasiglemžti žmonių gyvybes
Egzorcizmas nėra kažkas, kas vyksta tik siaubo filmuose arba knygose. Tai vis dar gana dažnai praktikuojamas reiškinys, kuris neretai baigiasi ne piktųjų dvasių išvarymu, tačiau tariamai apsėsto žmogaus mirtimi.
Viena tokių istorijų susijusi su Anneliese Michel – paaugle, kuri buvo laikoma apsėsta. Egzorcizmas jai buvo atliktas net 67 kartus, kol paskutinio seanso ji galiausiai neatlaikė ir mirė.
Anneliese gimė 1952 m. giliai religingoje katalikų šeimoje Leiblfinge, mažame Bavarijos kaimelyje. Motina ją apibūdino kaip ramią, laimingą ir labai protingą mergaitę, kuri labai mylėjo gyvenimą, visada mėgo skaityti Bibliją.
Tačiau 1968 m., būdama šešiolikos metų, Anneliese pradėjo kentėti nuo keistų simptomų: jos kūnas staiga įsitempdavo, tapo mėšlungiškas. Ji sakė, kad jaučiasi taip, jog negali valdyti savo kūno. Be to, nuo jos nuolat ėmė sklisti nemalonus, nepaaiškinamas kvapas.
Jos tėvai, broliai, seserys bandė jai padėti, tačiau nesėkmingai, todėl nuvežė ją į Viurcburgo psichiatrijos kliniką pas neurologą, kuris diagnozavo jai epilepsiją.
Tačiau pati mergina buvo visiškai įsitikinusi, kad piktosios dvasios apsėdo jos sielą ir naudojasi jos kūnu, kad prikeltų save.
Tėvai, nematydami kitos išeities, kreipėsi pagalbos į bažnyčią ir nuvyko pas pastorių Ernstą Altą, kuris asmeniškai apžiūrėjo Annaliese.
Pastorius pasakė, kad ją apsėdo piktasis demonas ir kad vienintelė veiksminga išeitis yra egzorcizmas, todėl paprašė Viurcburgo vyskupo Josefo Stanglo leidimo. Šis atsisakė, sakydamas, kad užteks to, jei mergaitė tiesiog taps giliau religinga.
O padėtis greitai blogėjo: Annaliese ėmė elgtis agresyviai, bandė susižaloti, pradėjo loti kaip šuo, sudaužė šventą paveikslą savo kambaryje, į kryžių reagavo agresija, nevalgė jokio maisto, tik vabalus, vorus, anglis.
Po dvejų metų vyskupas vis dėlto leido atlikti egzorcizmą. Nuo 1975 m. du pastoriai E. Altas ir Arnoldas Renzas atliko egzorcizmus vieną ar du kartus per savaitę, iš viso 67 kartus. Paskutinis egzorcizmas įvyko 1976 m. birželio 30 d., tačiau mergina neišgyveno.
Nors egzorcizmai buvo atliekami slaptai, viskas buvo gerai dokumentuojama ir įrašoma į magnetofono juostą. Pati Anneliese prašė, kad įrašai galiausiai būtų paviešinti.
Bažnyčia manė, kad mergaitės mirtis buvo tragiška demonų apsėdimo ir nepavykusio egzorcizmo pasekmė, bet teismas apkaltino tiek dalyvavusius kunigus, tiek Anneliese tėvus netyčine žmogžudyste. Visi keturi buvo pripažinti kaltais ir nuteisti 6 mėnesių lygtiniu laisvės atėmimu.
O prieš keletą metų JAV taip pat nuskambėjo tragiška nesėkmingo egzorcizmo istorija. Trys San Chosė šeimos nariai buvo kaltinami dėl trejų metų mergaitės žiauraus egzorcizmo ritualo atlikimo. Jo metu, mergaitė mirė. Kaltinamieji buvo trejų metų aukos Arely Doe motina, dėdė ir senelis.
Apygardos apylinkės prokuratūros pateiktuose dokumentuose įžanginėje santraukoje pažymima, kad motina, dėdė ir senelis ne tik ją dusino, „bet ir ne kartą bandė praverti jai burną, kad ji vemtų“. Tai esą turėjo priversti ją apsėdusią dvasią pranykti. Tačiau jie laikė mergaitę taip stipriai, kad ši patyrė vidinį kraujavimą ir dėl sužalojimų po kelių valandų mirė.
Egzorcizmas nėra vaikų žaidimas
Anglikonai ir Romos katalikai griežtai reglamentuoja egzorcizmą, nes tai išskirtinė praktika, susijusi su žmonėmis. Atliekant apeigas kalbamos maldos, skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai ir pan.
Ekspertai pažymi, kad autorizuotas egzorcizmas niekada nebus susijęs su smurtiniu kontaktu, intymių vietų lietimu ar bendravimu, kuris galėtų būti interpretuojamas kaip turintis netinkamą atspalvį.
Liberalioje visuomenėje valstybė ar teisės aktai negali vertinti piliečių religinių pasirinkimų, nėra jokio pagrindo be rimtos priežasties riboti laisvę reikšti savo tikėjimą taip, kaip jiems atrodo tinkama, tad sunku riboti ir egzorcizmą.
Tačiau tai nereiškia, kad egzorcizmo praktikos negali būti pavojingos: yra buvę nemažai tragiškų atvejų, kai dėl egzorcizmo apeigų mirė žmonės: ir vaikai, ir suaugusieji, ir net ritualą atlikę kunigai.
Taip pat yra nemažai įrodymų apie žmones, kurie nedavė tinkamo sutikimo ritualui arba jiems kurį laiką buvo neleista gauti medicininės pagalbos ar kitokios paramos.
Nepaisant to, prieš keletą metų popiežius Pranciškus pripažino šios praktikos teisėtumą, o Vatikano patvirtintame universitete Romoje vyksta egzorcizmo mokymai kunigams iš viso pasaulio.
O ekspertai teigia, kad egzorcizmai yra dviejų rūšių: mažieji ir didieji. Mažesnysis egzorcizmas paprastai atliekamas per krikštynas ir tik didysis egzorcizmas yra demonų išvarymas, kurį turėtų atlikti tik vyskupas arba vyskupo leidimą turintis kunigas.
Asmuo turėtų būti nukreipiamas pas egzorcistą tik po to, kai jam atliekami išsamūs tyrimai, įskaitant medicininius, psichologinius ir psichiatrinius tyrimus.
Tam tikromis aplinkybėmis katalikų kunigui leidžiama atlikti egzorcizmą krikščioniui, kuris nėra katalikas, o tais atvejais, kai kalbama apie demonišką asmens apsėdimą, egzorcisto tapatybė turėtų būti laikoma paslaptyje.
Įdomi ritualo istorija: egzorcizmas tapo priemone atstatyti gerą tikinčiųjų vardą
Egzorcizmai vyksta jau daugybę metų, tačiau įdomu tai, kad senovėje, jie tapo priemone suvienyti krikščionių tikinčiuosius ir pateisinti jų įsitikinimus po religinio persekiojimo.
Krikščionybės plitimas reiškė, kad pagonybė įgavo blogio atspalvį, todėl pagonybės kaip blogio išsižadėjimas tapo krikšto į krikščionių tikėjimą reikalavimu. Egzorcizmas šiame kontekste buvo savanoriškas mechanizmas, naudojamas krikščionių tikėjimui ir krikščionių bendruomenei stiprinti.
Vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių krikščionys galėjo patys sau atlikti egzorcizmą šaukdamiesi šventojo kaip užtarėjo, eidami į bažnyčią ar prašydami šventosios dvasios pagalbos, kad priartėtų prie Dievo ir nutoltų nuo blogio.
Tačiau maždaug XII a. egzorcizmas labai pasikeitė. Tai lėmė eretiškų krikščionybės sektų iškilimas, o vėliau, protestantiškoji reformacija suskaldė krikščionybę. Persekiojimai, tokie kaip inkvizicija, tapo panašūs į egzorcizmą. Šiomis aplinkybėmis Katalikų Bažnyčia sankcionavo pirmąją oficialią egzorcizmo apeigą.
1614 m. buvo įvestas Rituale Romanum, kuris iš esmės nepakito iki pat XX a. pirmosios pusės. Jį sudarė De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam, o atnaujinta versija buvo paskelbta 1999 m.
Egzorcizmai atliekami ir dabar, vis labiau plinta pasaulyje
Tie, kurie mano, kad egzorcizmai yra pasilikę gilioje praeityje labai klysta. Pavyzdžiui, Meksikoje, 2015 m., kai kurie aukšto rango katalikų dvasininkai atliko egzorcizmą, siekdami išvaryti demonus visoje šalyje. Kunigai teigė, kad taip reagavo į didelį smurto lygį, abortų praktiką ir narkotikų kartelių nusikaltimus.
Vis daugiau kunigų teigia, kad egzorcizmas, tradicine forma, vis labiau plinta visame pasaulyje, nors oficialios statistikos ir nėra.
Iš tiesų, ritualas dabar toks paplitęs, kad kai kurie egzorcistai su demonais kovoja nuotoliniu būdu arba naudodamiesi savo mobiliuoju telefonu.
Egzorcizmas ypač dažnai yra atliekamas Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir kai kuriose Azijos dalyse, įskaitant Filipinus, tačiau neretai yra fiksuojamas ir JAV arba itin tikinčiose Europos šalyse.
