Migrantai daro įtaka ekonomikos funkcionavimui
Kai kalbama apie migraciją, dažnai ši tema asocijuojasi su neigiamais aspektais. Tačiau migracija ne visada yra tik neigiamas reiškinys. Teigiama, kad XXI a. migracija yra ne tik neišvengiama, bet ir reikalinga, nes padeda spręsti socialinio teisingumo, pajamų nelygybės ir netgi klimato kaitos problemas.
Priešiškumas migracijai neretai susijęs su manymu, kad iš jos išlošia tik patys migruojantys asmenys, o ne juos priimančios šalys. Visgi faktai rodo ką kitą.
Geriausias pavyzdys – Jungtinės Valstijos, į kurias kiekvienais metais atvyksta daugiau nei milijonas įvairiai klasifikuojamų migrantų.
JAV iš atvykėlių gauna didžiulę naudą. Skaičiuojama, kad 2016 m. migrantai per užimamas ir sukuriamas darbo vietas prie JAV bendrojo vidaus produkto pridėjo solidžius 2 trln. JAV dolerių. Į atskirų valstijų ir federalinį biudžetus 2018 m. iš migrantų surinkta beveik 460 mlrd. JAV dolerių, o į šalį iš svetur atvykusių gyventojų perkamoji galia siekė 1,2 trln. JAV dolerių ir svariai prisidėjo prie vidaus vartojimo šalyje.
Reikšminga migrantų įtaka stabiliam valstybių ekonomikų funkcionavimui aiškiai juntama ir Europoje. Užtenka prisiminti, kiek chaoso kilo 2020 m., kai dėl pandemijos buvo apribotos sezoninių darbuotojų galimybės atvykti dirbti į Vakarų Europos valstybes arba kai dėl „Brexit“ ir sumažėjusio migrantų darbininkų srauto Didžioji Britanija patyrė vežėjų krizę[1].
Padeda spręsti demografines problemas
2018 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja balsavo už Pasaulinį saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos paktą, 152 balsavus už, 5 balsavus prieš ir 12 susilaikius. Rėmėjai gyrė susitarimą kaip žingsnį humaniškesnio ir tvarkingesnio migracijos valdymo link, tačiau pasipriešinimas tebėra didžiulis.
Migraciją pirmiausia skatina ekonominių galimybių trūkumas namuose.
Vidutinis pajamų lygis dideles pajamas gaunančiose šalyse yra daugiau nei 70 kartų didesnis nei mažas pajamas gaunančiose šalyse, todėl nenuostabu, kad daugelis besivystančių šalių gyventojų jaučiasi priversti pabandyti laimę kitur.
Šią tendenciją sustiprina ir demografiniai pokyčiai. Kadangi dideles pajamas gaunančios šalys susiduria su visuomenės senėjimu, daugelyje mažesnes pajamas gaunančių šalių daugėja darbingo amžiaus ir jaunimo[2].
Tai, be abejo, galioja Europai – pavyzdžiui, 2001 m. vienam vyresniam nei 65 metų Europos Sąjungos gyventojui teko kiek mažiau nei 4 darbingo amžiaus gyventojai, o 2019 m. šis santykis tapo 1 ir mažiau nei 3. Prognozuojama, kad 2050 m. vienam vyresniam nei 65 metų europiečiui teks mažiau nei 2 darbingo amžiaus žmonės. Šios demografinės tendencijos lemia ekonominius iššūkius, kuriuos įveikti gali padėti migracija.
Jau ir šiandien verslai Lietuvoje susiduria su nemenkais sunkumais ieškodami reikiamų darbuotojų ir vis labiau priklauso nuo darbo jėgos iš trečiųjų šalių. Realybė tokia, kad, išsivysčiusioms valstybėms norint išlaikyti konkurencingumą, produktyvumą ir ekonomikos augimą, migrantai yra būtini.
Klimato kaitos iššūkiai ir migracija
Technologiniai sutrikimai taip pat daro spaudimą darbo rinkoms. Be to, klimato kaita, kaip nurodyta 2019 metų pradžioje paskelbtoje Pasaulio banko ataskaitoje, paspartins šią tendenciją, nes per ateinančius dešimtmečius savo namus bus priversti palikti apie 140 mln. žmonių.
Nereikėtų pamiršti, kad daugelis veiksnių, kurie priverčia žmones palikti gimtuosius namus, nuo jų pačių nepriklauso ir yra nulemti struktūrinių priežasčių. Karai yra akivaizdžiausias pavyzdys, tačiau lygiai taip pat pasaulyje matysime vis daugiau vadinamųjų klimato pabėgėlių.
Kartu su fizinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ir (arba) aplinkos pažeidžiamumo problemomis klimato kaita gali pakenkti ir maisto, vandens bei ekonominiam saugumui. Antrinis klimato kaitos poveikis gali būti žmonių perkėlimas, pragyvenimo šaltinių praradimas, susilpnėjusios vyriausybės ir kai kuriais atvejais politinio nestabilumo ir konfliktų priežastimi.
Pripažindamas tai, 2021 m. vasario 9 d. JAV prezidentas Joe Bidenas pasirašė vykdomąjį įsakymą (E.O.) 14013.„Pabėgėlių perkėlimo programų atstatymas ir stiprinimas bei klimato kaitos poveikio migracijai planavimas“, kuriame nurodė patarėjui nacionalinio saugumo klausimais parengti ataskaitą apie klimato kaitą ir jos poveikį migracijai. Ši ataskaita yra pirmasis kartas, kai JAV vyriausybė oficialiai praneša apie ryšį tarp klimato kaitos ir migracijos.
Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (UNHCR) pranešė, kad 2008–2016 m. vidutiniškai 21,5 mln. žmonių kasmet priverstinai perkeliami dėl staiga atsiradusių su oru susijusių pavojų, o dar tūkstančiai žmonių dėl palaipsniui atsirandančių pavojų, susijusių su klimato kaitos poveikiu.
Šiandien ir ateinančiais metais vykdomos politikos ir programavimo pastangos turės įtakos žmonių judėjimui dėl klimato veiksnių. Dešimtys milijonų žmonių greičiausiai bus perkelti per ateinančius du ar tris dešimtmečius dėl klimato kaitos poveikio[3].
Klimato kaita neabejotinai tik paskatins migracijos procesus. Tačiau laisvas žmonių judėjimas ilgesnėje perspektyvoje gali prisidėti prie ekologinės krizės sprendimo.
Migracija paprastai yra susijusi su socialiniu mobilumu į viršų (angl. upward social mobility). Įsitvirtinę naujoje šalyje žmonės neretai gali uždirbti daugiau ir gyventi geriau. O su geresniu gyvenimu didėja ir galimybės bei noras rūpintis ne tik savo gerove, bet ir planetos išsaugojimu.
Ekonominiai migrantai naudingi abiem šalims
Priešingai populiariems įsitikinimams, beveik pusė visų migrantų nepersikelia iš besivystančių į išsivysčiusias šalis. Atvirkščiai, jie migruoja tarp besivystančių, dažnai tarp kaimynystėje esančių šalių. Tie migrantai, kurie lieka juos priimančiose šalyse, įneša didelį indėlį į jų ekonomiką.
Nors 266 milijonai migrantų pasaulyje sudaro tik apie 3,4 proc. pasaulio gyventojų, jie sugeneruoja daugiau nei 9 proc. BVP. Kad pasiektų tai ir ekonominę sėkmę, migrantai turi įveikti dideles kliūtis.
Pavyzdžiui, nekvalifikuoti darbuotojai, ypač iš neturtingų šalių, dažnai moka labai didelius mokesčius, kurie darbuotojui migrantui kai kuriose jį priimančioje šalyse gali viršyti visų metų pajamas, nes turi susimokėti nesąžiningiems darbo agentams, kad susirastų darbą ne savo šalyse. Štai kodėl vienas iš tvaraus vystymosi tikslų – sumažinti įdarbinimo išlaidas.
Migracija taip pat duoda didelės ekonominės naudos gimtosioms migrantų šalims. Nors jie didžiąją dalį savo darbo užmokesčio išleidžia priimančiose šalyse, didindami jų paklausą, jie taip pat siunčia pinigus namo šeimoms paremti.
Žinoma, kad tokios perlaidos viršija oficialią vystymosi pagalbą.
Pasauliniu mastu didžiausia pinigų perlaidų gavėja yra Indija (80 mlrd. USD), po to eina Kinija, Filipinai, Meksika ir Egiptas. Pagal BVP dalį didžiausi gavėjai 2018 m. buvo Tongas, Kirgizija, Tadžikistanas ir Nepalas. Tačiau galimybės remti tvarų vystymąsi pasitelkiant perlaidas nėra išnaudotos. Pagrindinė kliūtis – didelė pinigų pervedimo kaina.
Iš viso 2021 m. migrantai į žemų ir vidutinių pajamų šalis persiuntė maždaug 580 mlrd. eurų. Tad migracija veikia kaip savotiškas globalus pajamų perskirstymo mechanizmas, padedantis pasaulyje plėsti vidurinę klasę, kartu didina galimybes bendromis pastangomis kovoti su klimato kaita.
