Meno klastotė rinkoje atsiranda kaip įtikinama istorija
Vertingas paveikslas retai parduodamas vien kaip dažais padengta drobė. Kartu su juo pateikiamas autoriaus vardas, sukūrimo data, ankstesnių savininkų sąrašas, ekspertų išvados, parodų katalogai, restauravimo dokumentai ir autentiškumo sertifikatai. Ši dokumentų grandinė gali padidinti kūrinio kainą nuo kelių tūkstančių iki kelių milijonų eurų.
Tuo naudojasi meno klastotojai. Jiems ne visada pakanka nutapyti įtikinamą paveikslą. Reikia sukurti ir paaiškinimą, kodėl anksčiau nežinotas garsaus dailininko darbas dešimtmečius nebuvo matomas, kaip jis pateko į dabartinio savininko rankas ir kodėl jo nėra senesniuose kataloguose.
Meno kopija savaime nėra klastotė. Muziejai, studentai ir dailininkai teisėtai kopijuoja žinomus kūrinius, jeigu kopija aiškiai pristatoma kaip kopija ir nepažeidžiamos autoriaus teisės. Klastote ji tampa tada, kai pirkėjas sąmoningai klaidinamas dėl autoriaus, amžiaus, kilmės arba kūrinio ryšio su žinomu menininku.
Nuo sąmoningos klastotės reikia atskirti ir klaidingą atribuciją. Ankstesniais laikais menotyrininkas galėjo nuoširdžiai priskirti paveikslą garsiam autoriui, o vėlesni tyrimai parodyti, kad jį nutapė mokinys, dirbtuvės darbuotojas ar visiškai kitas dailininkas. Tokiais atvejais kūrinys gali būti senas ir vertingas, tačiau jo rinkos kaina smarkiai pasikeičia.
Klastotojai kuria nežinomus kūrinius, kurių nėra su kuo palyginti
Paprasčiausia klastotė yra žinomo paveikslo kopija. Tokį darbą galima palyginti su originalu, todėl išryškėja kompozicijos, potėpio, spalvų ir proporcijų neatitikimai. Patyrę klastotojai dažniau renkasi kitą kelią – sukuria anksčiau neegzistavusį kūrinį pasirinkto dailininko stiliumi.
Tokiu atveju paveikslas pristatomas kaip prarastas, nebaigtas arba privačioje kolekcijoje ilgai slėptas darbas. Ekspertas neturi konkretaus originalo, su kuriuo galėtų jį palyginti. Jis turi spręsti, ar kompozicija, temos, potėpiai ir medžiagos atitinka bendrą menininko kūrybos raidą.
Vokietijos klastotojas Wolfgangas Beltracchi kūrė būtent tokius paveikslus. Jis nekopijavo muziejuose kabančių darbų, bet tapė naujus kūrinius Heinricho Campendonko, Maxo Ernsto, Maxo Pechsteino, André Deraino, Fernand’o Léger ir kitų modernistų stiliais. Paveikslai buvo siejami su tariama Wernerio Jägerso kolekcija, kuri turėjo paaiškinti jų ilgą nebuvimą rinkoje.
2011 m. Kelno teisme W. Beltracchi prisipažino suklastojęs 14 byloje nagrinėtų paveikslų. Už juos buvo gauta apie 16 mln. eurų, o W. Beltracchi skirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Kiti su jo veikla siejamų darbų skaičiai grindžiami vėlesniais tyrimais ir paties klastotojo pasakojimais, todėl jų negalima laikyti tokiu pat teisiškai patvirtintu faktu kaip teisme nagrinėtų 14 kūrinių.
Pigmentai parodo laiką, kurio paveikslas negalėjo pasiekti
Klastotojas gali rasti seną drobę, medinę lentą, porėmį ar net senovinių vinių. Tačiau daug sunkiau tiksliai atkurti visų dažų, gruntų, rišiklių, lakų ir restauravimo medžiagų cheminę sudėtį. Kartais klastotę išduoda viena mikroskopinė medžiagos dalelė.
Vienas W. Beltracchi paveikslų buvo pristatomas kaip 1914 m. nutapytas H. Campendonko darbas. Tyrimo metu jame aptiktas titano baltasis pigmentas, kuris dailės dažų gamyboje pradėtas naudoti vėliau. Tokio pigmento buvimas originaliame dažų sluoksnyje reiškė, kad paveikslas negalėjo būti sukurtas nurodytais metais.
Panašiai buvo demaskuotas šventąjį Jeronimą vaizduojantis kūrinys, parduotas kaip Parmigianino aplinkos darbas. Laboratorija daugiau kaip dvidešimtyje paimtų mėginių aptiko šiuolaikinio ftalocianino žaliojo pigmento. Kadangi jis buvo ne pavienėje restauruotoje vietoje, o skirtinguose paveikslo sluoksniuose, kūrinys pripažintas modernia imitacija. Aukciono namai pirkėjui grąžino maždaug 840 tūkst. JAV dolerių.
Pigmentų sudėtis tiriama rentgeno fluorescencijos spektrometrija, Ramano spektroskopija, elektronine mikroskopija, chromatografija ir kitais metodais. Kai kuriems tyrimams pakanka nukreipti prietaisą į paveikslo paviršių, tačiau tikslesnei sluoksnių analizei gali prireikti itin mažo dažų mėginio.
Rentgenas ir infraraudonieji spinduliai atveria vaizdą po dažais
Įprastoje šviesoje matomas tik paveikslo paviršius. Ultravioletinė šviesa padeda atskirti laką, retušuotas vietas ir vėlesnius taisymus. Infraraudonųjų spindulių reflektografija gali parodyti po dažais esantį parengiamąjį piešinį, o rentgenograma – gilesnius sluoksnius, vinis, medinės lentos konstrukciją ir kompozicijos pakeitimus.
Originaliame paveiksle kartais matomos menininko darbo metu pakeistos figūrų padėtys, perpiešti kontūrai ar užtapytos detalės. Tokie pakeitimai vadinami pentimenti. Jie gali sustiprinti autentiškumo versiją, nes rodo kūrybos procesą, tačiau nėra galutinis įrodymas. Patyręs klastotojas taip pat gali sąmoningai sukurti netikrų pataisymų.
Tiriama ir pati kūrinio atrama. Medinės lentos amžius gali būti vertinamas dendrochronologiniu metodu, lyginant medžio rievių seką. Drobės pluoštas, popieriaus sudėtis, vandens ženklai, porėmio konstrukcija ir vinių forma taip pat lyginami su atitinkamo laikotarpio medžiagomis.
Tačiau sena lenta dar neįrodo, kad ant jos esantis paveikslas yra senas. Klastotojai perka pažeistus ar menkaverčius istorinius paveikslus, pašalina jų paviršių ir ant seno pagrindo sukuria naują vaizdą. Todėl laboratorija turi nustatyti ne vien medienos ar drobės amžių, bet ir dažų sluoksnių tarpusavio seką.
Kilmės dokumentai gali būti įtikinamesni už paveikslą
Kūrinio kilmė, meno rinkoje dažniausiai vadinama proveniencija, yra dokumentuota jo nuosavybės ir judėjimo istorija. Idealiu atveju ji apima ankstesnius savininkus, pirkimo dokumentus, paveldėjimo įrašus, parodas, publikacijas ir kūrinio nuotraukas skirtingais laikotarpiais.
Klastotojui naudinga sukurti uždarą įrodymų ratą. Suklastotas paveikslas įtraukiamas į parodą, parodai išleidžiamas katalogas, o katalogas vėliau pateikiamas kaip paveikslo istoriją patvirtinantis šaltinis. Darbas parduodamas aukcione, todėl kitas pardavėjas jau gali remtis ankstesnio aukciono reputacija.
2024 m. Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Belgijos teisėsaugos institucijų tirta grupė organizavo parodas bei leido katalogus, kurie padėjo tariamiems Banksy, Andy Warholo ir kitų menininkų darbams suteikti patikimumo. Per operaciją buvo paimta daugiau kaip 500 suklastotų autentiškumo sertifikatų ir spaudų.
Dokumento egzistavimas dar nereiškia, kad jame pateikta istorija tikra. Reikia tikrinti, ar nurodyta galerija tuo metu veikė, ar ekspertas iš tiesų pasirašė išvadą, ar katalogas buvo išleistas nurodytais metais ir ar ankstesnių savininkų vardai sutampa su archyvų duomenimis. Įtarimą turėtų kelti ilgi laikotarpiai be jokių patikrinamų įrašų ir staiga atsirandanti išsami, tačiau vien tik kopijomis pagrįsta istorija.
Senųjų meistrų klastotės suklaidino ir patyrusius ekspertus
Prancūzijos ir Italijos teisėsaugos tyrimas dėl su meno prekiautoju Giuliano Ruffini siejamų kūrinių parodė, kad abejotinas paveikslas gali pasiekti aukščiausius rinkos bei muziejų sluoksnius. Įtarimų sukėlę kūriniai buvo priskiriami Fransui Halsui, Lucasui Cranachui Vyresniajam, Parmigianino aplinkai, Bronzino ir kitiems seniesiems meistrams.
Vyro portretas, laikytas F. Halso kūriniu, 2011 m. buvo parduotas už maždaug 10 mln. JAV dolerių. Vėliau laboratorinis tyrimas dažų sluoksniuose aptiko XX amžiuje atsiradusių medžiagų. Pardavimas buvo panaikintas, o aukciono namai grąžino pinigus pirkėjui.
Šie paveikslai anksčiau buvo sulaukę žinomų kuratorių, ekspertų ir muziejų pritarimo. Tai nereiškia, kad ekspertai dalyvavo apgaulėje. Autentiškumo vertinimas ilgą laiką daugiausia rėmėsi išlavinta specialisto akimi, kūrinio stiliaus analize ir pateiktais dokumentais. Jeigu visos trys sritys kruopščiai imituojamos, klaidos tikimybė išauga.
G. Ruffini kaltinimus ir laboratorinių tyrimų išvadas ginčijo. Jis teigė nepardavinėjęs paveikslų kaip konkrečių garsių autorių darbų ir atsakomybę už atribucijas priskyrė jas pateikusiems ekspertams. Todėl šioje istorijoje būtina atskirti laboratorijoje nustatytą kūrinio neatitikimą nuo teisinės konkretaus asmens atsakomybės, kuri turi būti įrodyta teisme.
Europos klastočių tinklai veikia kaip tarptautinis verslas
2024 m. Eurojusto remta operacija parodė, kad meno klastotės Europoje nebėra vien pavienio talentingo tapytojo veikla. Italijos tyrėjai, bendradarbiaudami su Prancūzijos, Ispanijos ir Belgijos institucijomis, perėmė daugiau kaip 2 tūkst. netikrų šiuolaikinio meno kūrinių.
Tarp imituotų autorių buvo Banksy, A. Warholas, Pablo Picasso, Joan Miró, Francis Baconas, Wassily Kandinsky, Gustavas Klimtas, Claude’as Monet, Vincentas van Goghas ir Salvadoras Dalí. Tyrimas prasidėjo nuo maždaug 200 darbų, rastų Italijoje, tačiau stebint elektronines aukcionų platformas išryškėjo gerokai platesnis tinklas.
Tyrėjai nustatė dirbtuves keliose valstybėse, ryšius su aukcionų organizatoriais, klastotėms skirtas parodas ir suklastotus sertifikatus. Įtarimai pareikšti 38 asmenims. Galima ekonominė žala įvertinta maždaug 200 mln. eurų, jeigu visi darbai būtų pasiekę rinką ir parduoti kaip originalai.
Šio skaičiaus nereikėtų painioti su faktiškai iš pirkėjų išviliota suma. Jis apskaičiuotas pagal galimą tariamų originalų vertę. Tačiau mastas parodo, kaip nedidelės klastotės gamybos išlaidos gali būti paverstos milijonine preke, jeigu padirbinys gauna tinkamus dokumentus, parodos istoriją ir patikimo pardavėjo vardą.
Meno klastočių masto patikimai suskaičiuoti neįmanoma
Viešojoje erdvėje kartais teigiama, kad trečdalis ar net daugiau kaip pusė meno rinkoje esančių darbų gali būti netikri. Tokie skaičiai nėra pagrįsti visą rinką apimančiais tyrimais. Niekas nežino, kiek klastočių tebėra neatpažintos privačiose kolekcijose, saugyklose, galerijose ir muziejuose.
Teisėsaugos statistika taip pat parodo tik aptiktus atvejus. Italijos kultūros paveldo apsaugos karabinieriai pranešė, kad 2024 m. konfiskavo 2 804 suklastotus kultūros objektus. Jeigu jie būtų pateikti kaip autentiški, jų bendra galima rinkos vertė būtų siekusi daugiau kaip 311 mln. eurų.
Didelė dalis tokių objektų buvo šiuolaikinio meno kūriniai, kuriuos galima gaminti serijomis. Grafikos atspaudų, skulptūrų leidimų ir gatvės meno klastojimas patrauklus tuo, kad rinkoje gali teisėtai egzistuoti daug panašių vieno kūrinio versijų. Pirkėjui sunkiau pastebėti, kad tariamas riboto tiražo atspaudas iš tiesų pagamintas be autoriaus sutikimo.
Interneto aukcionai padidino rinkos pasiekiamumą, bet sumažino galimybę kūrinį apžiūrėti prieš perkant. Pirkėjas dažnai mato tik kelias nuotraukas ir pardavėjo pateiktą sertifikatą. Klastotojų tinklui nebereikia fizinės galerijos prestižinėje gatvėje – pakanka įtikinamos svetainės, profesionalių nuotraukų ir suklastotos dokumentų grandinės.
Vienas ekspertas negali pakeisti visos patikros sistemos
Patikimas meno kūrinio autentiškumo vertinimas remiasi trimis lygiaverčiais elementais: menotyriniu vertinimu, dokumentuota kilme ir laboratoriniu tyrimu. Jeigu viena sritis prieštarauja kitoms, sprendimas neturėtų būti priimamas remiantis vien patogiausia išvada.
Prieš brangų pirkimą būtina patikrinti kūrinį pavogtų meno vertybių registruose. INTERPOL duomenų bazėje yra beveik 57 tūkst. policijos patvirtintos informacijos įrašų apie pavogtus ir dingusius objektus. Tačiau kūrinio nebuvimas registre neįrodo jo teisėtos kilmės – vagystė galėjo būti nepranešta arba objektas nepakankamai dokumentuotas.
Sutartyje turėtų būti aiškiai įrašyta, kas nutinka paaiškėjus, kad kūrinys netikras arba jo kilmė klaidingai nurodyta. Pirkėjas turėtų gauti ne tik sertifikatą, bet ir ankstesnių sąskaitų, parodų įrašų bei ekspertizių kopijas. Dokumentus būtina tikrinti nepriklausomai nuo juos pateikusio pardavėjo.
Europos Sąjungos pinigų plovimo prevencijos taisyklės įpareigoja galerijas, aukcionų namus ir kitus meno rinkos tarpininkus tikrinti klientus, kai vieno sandorio ar susijusių sandorių vertė siekia bent 10 tūkst. eurų. Šios taisyklės skirtos pinigų kilmei ir sandorio dalyviams nustatyti, tačiau jos savaime nepatvirtina kūrinio autentiškumo.
Dirbtinio intelekto sistemos jau gali lyginti potėpius ir vaizdo struktūrą su patvirtintais menininko darbais. Vis dėlto algoritmas nemato paslėptų dažų sluoksnių, nepatikrina paveldėjimo dokumentų ir nežino, ar treniravimo rinkinyje esantys paveikslai tikrai autentiški. Todėl DI gali tapti papildomu įrankiu, bet ne galutiniu meno kūrinio teisėju.
Meno klastotės sėkmė priklauso ne tik nuo to, kaip gerai nutapytas paveikslas. Ji priklauso nuo visos pasitikėjimo grandinės – eksperto, galerijos, katalogo, parodos, aukciono ir pirkėjo noro tikėti atrastu šedevru. Laboratorija dažnai aptinka fizinę klaidą, tačiau pirmasis perspėjimas neretai slypi dokumentuose: istorija būna pernelyg patogi, kad būtų tikra.
Šaltiniai
Europos Sąjungos bendradarbiavimo baudžiamosios teisenos srityje agentūra „Eurojust“. (2024). International operation leads to seizure of 2 000 fake works of art with potential losses of EUR 200 million. https://www.eurojust.europa.eu/news/international-operation-leads-seizure-2-000-fake-works-art-potential-losses-eur-200-million
„The Art Newspaper“. (2022). Suspected Old Master forger Giuliano Ruffini—wanted by French police—cannot be found. https://www.theartnewspaper.com/2022/11/16/suspected-mastermind-behind-old-master-fake-scandal-giuliano-ruffini-is-on-the-run-from-police-sources-say
INTERPOL. (2026). Stolen Works of Art Database. https://www.interpol.int/en/Crimes/Cultural-heritage-crime/Stolen-Works-of-Art-Database
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis yra aiškus ir informatyvus, pateikiantis svarbią informaciją apie meno klastotes, jų atpažinimą ir pasekmes, kas gali būti įdomu plačiam skaitytojų ratui.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie meno klastotes, jų atpažinimo metodus ir teisines pasekmes, todėl atitinka etikos standartus.
Straipsnis yra aktualus, nes meno klastotės yra svarbi tema, ypač Europoje, kur meno rinka yra dinamiška. Informacija apie laboratorinius tyrimus ir teisės aktus gali būti naudinga kolekcininkams ir meno mėgėjams Lietuvoje.
Straipsnis yra naudingas, nes pateikia svarbią informaciją apie meno klastotes, jų atpažinimo metodus ir teisines pasekmes, kas gali padėti skaitytojams geriau suprasti šią problemą ir jos poveikį meno rinkai.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie meno klastotes, remiasi faktiniais duomenimis ir nesukelia nepagrįsto nerimo. Jame nėra emocinės manipuliacijos, todėl jis yra psichologiškai saugus.
