Technologijų įtakoti pokyčiai keliasi ir į teatro sceną
Dažnai apie meną kalbama kaip apie plotmę, kurioje individai gali išreikšti save, pačiuose slapčiausiose asmenybės kertelėse užslėptus jausmus ir emocijas, savąjį kūrybinį polėkį. Menu mes galime pasakoti istorijas, švęsti visuomenės pergalės ir spręsti problemas. Iš tiesų, dažna meno forma, tarp jų ir teatras, gali būti laikoma visuomenės atspindžiu, parodančiu mūsų vidų.
Iš tiesų, teatrą formuoja mūsų visuomenė, tiek individualūs asmenų veiksmai, tiek bendrystė, o pastaruoju laikotarpiu, kai modernizmas ir technologijų plėtra apima vis daugiau visuomeninių veiklos sričių, kinta ir teatro padėtis meno srityje, įprastinės veiklos bei santykis su žiūrovais.
Technologijos iš esmės pakeitė tiek mažųjų teatrų praktikas, tiek ir didžiąją sceną, pavyzdžiui Brodvėjų. Scenaristai ar aktoriai, kartu ir su scenos įrengimu dirbantieji, sparčiai mokosi pritaikyti praktikoje vis įmantresnes technologijas, taip siekiant pagerinti tiek savo darbą ir vizijų išpildymą, tiek ir žiūrovų patirtį bei pasitenkinimą.
Galima spėlioti, kad ateinanti teatro žmonių karta bus ne tik įgudę aktoriai ir menininkai, bet ir pasikaustę technologijų ir inovacijų ekspertai, o tai gali atverti duris į įdomius pokyčius ir transformacijas.
Žinoma, technologijų įtraukimas į daugelį kasdienių gyvenimo ar pramogų sričių dažniausiai neapsieina be debatų ir kontraversijų. Vis tik, tikslingas ir subalansuotas naujovių pasitelkimas gali neišmatuojamai padidinti teatro galimybes ir praskaidrinti žiūrovų patirtis. Pradedant scenografija, baigiant galutiniu vaizdiniu scenoje, technologinės naujovės gali padėti tiek akustine prasme ar vizualizacijomis, tiek apskritai, padidinti ir praplėsti teatro mylėtojų auditoriją bei patį pasiekiamumą.
Iš tiesų, įdomu tai, jog teatras yra neatsiejamas nuo evoliucijos ir permainų, juk nuo pat šios meno rūšies atsiradimo, naujovės visuomet buvo pasitelkiamos plėtoti teatro veiklas. Taip, šiuolaikinio teatro veikla gali apimti tokias inovacijas kaip apšvietimas, garso sistema, 3D efektai – vis tik, tai tik šiuolaikinės veiklos tobulinimo ir plėtojimo priemonės. Juk iš tiesų, teatro praktikos gali būti siejamos su VI a. Senovės Graikija ir tuomet kuriamo meno kultūra.
Manoma, kad viena pirmųjų vaidinimo apraiškų įvyko dar 534 ar 535 metais, kai klajoklis bardas Thespis, tiesiog priėjęs prie medinio vežimo ėmė deklamuoti poeziją, apsimesdamas veikėjais, kurių eiles skaitė. Greit po šio atvejo, senovės graikų dramaturgai pradėjo kurti naują meno rūšį, įtraukdami vis daugiau aktorių ir rašydami pirmąsias pjeses, kurios buvo pradėtos rodyti visuomenei Atėnų Dioniso teatre ir greitai išplito visoje Graikijoje[1].
Tuo laikotarpiu buvo remiamasi originalių idėjų galia ir aktorių vaidybos bei retorikos gebėjimais: vietoj mikrofonų buvo pasitikima amfiteatrų kuriama akustika, apšvietimas apgalvojamas pagal saulės padėtį rytuose ar vakaruose, o daugelis istorijos detalių buvo paliekama ir žiūrovų vaizduotei.
Kaip rašoma illuminated-integration.com, kai kurios antikinės teatro praktikos išliko net iki kiek modernesnių laikų, pavyzdžiui, natūraliu apšvietimu ilgą laiką rėmėsi ir garsusis Šekspyro teatras „Globe”. Vis tik, vėlesnės technologijos įnešė žymiai reikšmingesnių permainų, o ir naujosios inovacijos, ateityje, tikėtina, pakeis šiandien dar įprastas teatro tradicijas.
Naujovės gali padėti užtikrinti pasirodymų kokybę ir žiūrovų pasitenkinimą
Teatras visada jungė atskirus meninius talentus ir gabumus tam, kad galėtų pasiūlyti žiūrovui vientisas, išpildytas ir emocionalias istorijas bei pasakojimus. Juk scenoje net kasdieniai objektai bei detalės virsta emocinių išraiškų priemone. Technologinio pažangumo amžiuje, scenos meno kūrėjams atsiranda vis daugiau galimybių įvairumui.
Iš tiesų, technologijų įsiliejimas į šią meno sritį yra veikiamas būtent tiesioginės naudos žiūrovui – daugelis, ypač jaunosios kartos atstovų, technologijas vertina kaip teigiamą, daugelyje sričių pranašumą sukeliančią ypatybę. Galima sutikti, jog technologijų įtrauktis gali paveikti pagrindinius žmogaus jutimus, ypač regą ir klausą[2].
Žvelgiant iš vizualinės patirties pusės, spektakliai, miuziklai, ar kitas scenos menas visuomet bus artimai siejami su vaizdiniais – aktorių rūbais, kaukėmis, dekoracijomis, scenos rekvizitais. Nuo ankstyvųjų graikų teatrų pasirodymų, iki sudėtingų ir modernių šių dienų takelažo sistemų, užtikrinančių įmantrių efektų parodymą – tikslas visuomet buvo nustebinti, net priblokšti susirinkusią auditoriją.
Šiandien šiuolaikinės technologijos teatrams palengvina vizualizacijų kūrimą. Remiantis illuminated-integration.com, naudojant automatizuotas technologijas bei 3D funkcijas, scenos istorijos gali būti pateikiamos detalizuočiau ir žymiai įtraukiau. Be to, technologijos leidžia teatrams į savo spektaklių programą įtraukti ir vaizdo įrašus bei garsinę pagalbą, kuri papildo pasirodymus, suteikia galimybes scenografams žaisti su idėjomis ir pateikti vis daugiau naujovių bei siurprizų.
Technologijos nemenkai prisidėjo ir prie akustikos pokyčių teatre. Pavyzdžiui, prodiuserių komandos, užuot kūrę garso efektus ar muziką rankiniu būdu, dabar gali paprasčiausiai parsisiųsti efektus ar muziką iš interneto bei įvairių programų pagalba perdenginėti garsus, suteikiant spektakliui natūraliau skambančius garsinius fonus.
Žinoma, viena didžiausių naujovių teatre įvyko pritaikius mikrofono technologiją. Seniau aktoriai turėjo pasitelkti visą savo jėgą ir kalbėti itin garsiai, o pritaikius mikrofono pagalbą, aktoriai gali lengvai susikaupti tik ties vaidinimu, o patogūs, smulkūs ir lengvai paslepiami mikrofonai gali suteikti aukštos kokybės garsą, netrukdydami istorijos tėkmei.
Pagal illuminated-integration.com informaciją, dabar teatre vis sparčiau pritaikomos ir netradicinės apšvietimo sistemomis, pavyzdžiui LED šviesa. Šviesos diodai (LED) pirmą kartą pasirodė scenoje dar 2007-ais, tačiau iš pradžių jie nebuvo itin mėgstami scenografų.
Pirmieji LED žibintai buvo tik raudonos, žalios ir mėlynos spalvos, todėl retai kada gerai atrodė scenoje, ypač ant aktorių odos, todėl daugiausia buvo naudojami tik apšviesti fonui ar papildomoms zonoms. Sukūrus septynių skirtingų spalvų šviesos diodus, scenografai atrado galimybę žaisti atspalviais, kurie padeda aktoriams atrodyti geriau, todėl LED šviesos vis labiau įsitvirtina teatro scenoje.
Pokyčiai pastebimi ir įprastinėse teatrų praktikose. Pavyzdžiui, šiandien muzika scenoje taip pat yra pritaikoma skaitmeninių technologijų pagalba. Dabartiniame teatre muzika naudojama keliais būdais: tiek gyva, tiek ir įrašyta. Pastarasis būdas dažnai priešina artistus – muzikantai nėra linkę skatinti įrašytos muzikos naudojimą scenoje, tačiau teatrų praktikoje tai yra žymiai paprastesnis būdas istorijai suteikti muzikinį foną [3] .
Kai kūriniai atliekami gyvai, technologijų pagalba yra palaikoma tinkamą muzikos tėkmė, padedama išvengti nesklandumų. Be to, net ir tradiciniai muzikos instrumentai dabar labai priklauso nuo technologijų, pavyzdžiui, net teatro scenoje dažnas vaizdas – muzikantas, grojantis pianinu, iš ties, yra visiškai įtakojamas technologijų – dažnas pianistas moderniame teatre negroja akustiniu pianinu, o veikiau pasirenka visiškai automatizuotas klaviatūras.
Socialinių tinklų pagalba teatras plečia tikslinės auditorijos ribas
Teatro sceną ir dramatiškas istorijas pamilę žiūrovai sugrįžta vėl ir vėl, tačiau norint sėkmingai konkuruoti su kitomis meno rūšimis svarbu praplėsti savo auditorijos ribas. Dabar vis labiau koncentruojamasi į jaunosios kartos pritraukimą, o tam pasitarnauti gali socialinės medijos.
Niekam ne paslaptis, kad tradicinės reklamos kiekiai šiandienos pasaulyje mažėja, o ją jau senokai pakeitė socialinė žiniasklaida, tapusi geriausiu būdu parduoti bilietus bei į sales pritraukti gausią ir demografiškai įvairią auditoriją.
Dažnai socialiniai tinklai gali ypač pasitarnauti mažiesiems, nepriklausomiems teatrams, kurių aktyvus dalyvavimas socialinių tinklų erdvėje gali tiesiogiai sietis su parduodamų bilietų skaičiumi.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad augant visuomenės budrumui bei interneto įtakai, reklama „Facebook” ar „Instagram” platformose nebėra vien tik dar viena rinkodaros galimybė: teatro, kaip verslo idėjos ir vizijos tampa svarbios ir socialinės politikos kontekste, todėl socialiniai tinklai gali tapti tinkama vieta ištransliuoti įmonės atsakomybes bei pažiūras[4].
Tinkamai parinkta žinutė ir komunikacinis kanalas gali pritraukti įvairesnę auditoriją, kuri vėliau taps lojaliais klientais tiek dėl kokybiškų bei jausmingų vaidinimų, tiek dėl paties teatro veiklos už scenos ribų.
Šie gana įprasti prisitaikymai prie technologijų bei medijų pasaulio daugelyje sričių jau yra seniai įvykę ir nieko nebestebina, tačiau teatras turi išlaikyti savo tradicinį patrauklumą ir autentiškumo dvasią, todėl laviruoti tarp naujovių ir klasikos gali tapti sudėtinga.
Visgi, teatro pasaulyje besisukantys menininkai ir kūrėjai, tiek ir pati auditorija, išlepinta puikiais ir kaskart stebinančiais pasirodymais, turi priimti pokyčius, įtakotus technologijų bei tikėtis, kad pažanga teatro scenoje atneš dar nuostabesnius vaizdinius ir šūsnį gerų emocijų.
