<h2>Į Veneciją sugrįžta linksmybės ir tradicija tapęs karnavalas</h2>
<p>Didžiulės masės žmonių, Venecijos kanalų magija ir neregėto grožio, meno kūrinius primenančios kaukės: visa tai – paslaptingojo Venecijos karnavalo, kuris po dviejų metų pertraukos sugrįžta pilnu pajėgumu, akcentai. Tiesa, gal sakyti, pilnu pajėgumu ir negalime: dalis miesto svečių bei karnavalo dalyvių vis dar yra persekiojami pastarųjų metų nuotaikų, o ir renginio organizatoriai nesiryžo sugrįžti su trenksmu: įprastai daugybę žiūrovų sutraukdavęs tradicinis paradas buvo atšauktas, nevyksta ir kai kurie kiti pramoginiai renginiai.</p>
<p>Nepaisant to, dailiai išpuoštos kaukės pakeitė medicinines bei medžiagines: praėjusį penktadienį Italijos valdžia atsisakė reikalavimo lauke dėvėti apsaugines kaukes, o tai tapo pakankama proga švęsti ir viltis, kad blogiausia – jau praeityje. Šiais metais karnavalas startavo vasario 12-ąją ir truks iki kovo 1-osios, kai pagal Romos katalikų tikėjimą prasideda Gavėnios laikotarpis[1].</p>
<p>Vietos žiniasklaida trimituoja, kad į karnavalą susirinko apie 80 tūkst. žmonių, tarp kurių, maždaug 32 tūkst. yra užsienio turistai. Anksčiau, dalyvaujančiųjų skaičius būdavo ir dvigubai didesnis, o ir taip nuolat perpildytas Venecijos miestas tarsi paskęsdavo lankytojų jūroje. Lig šiol, kiekvienas vasaris vietiniams reiškė, kad miestą tuoj apims pašėlusio karnavalo karštinė, o turistai beveik metais į priekį apsirūpindavo apgyvendinimu bei bilietais.</p>
<p>Nors šiais metais chaosas visiškai neužvaldė miesto, karnavalas savitą magiją neabejotinai suspės paskleisti. Nuo XIII a., o kai kurių šaltinių teigimu net nuo XI a. vykstantis renginys puikiai atspindi vietinių ir svečių veidą bei parodo, kad viduramžių linksmybės gali vilioti net XXI a. gyventojus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/pascal-riben-n_e-bq4r8_m-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Kaukė – galimybė nuslėpti savo socialinę padėtį</h2>
<p>Kiekvienais metais Venecijos karnavalui parenkama nauja tema: šių metų – „atsiminkime ateitį"[2]. Bet gi, tam, kad žiūrėtume pirmyn, verta atsigręžti ir į praeitį. Pradėkime nuo karnavalo ištakų: daugybė legendų teigia, kad karnavalas galėjo prasidėti net 1162-ais. Tais metais Venecijos respublika nugalėjo Akvilėją ir minios miestiečių susirinko į Šv. Morkaus aikštę švęsti. Tiesa, kai kurie dokumentai nurodo, kad karnavalą primenančios šventės galėjo vykti dar 1094-aisiais.</p>
<p>Istorikai ir dabar nesutaria, kada iš tiesų gimė Venecijos karnavalo idėja, tačiau aišku, kad šventė egzistuoja ištisus amžius. Jei remtumėmės tik oficialia informacija, XIII amžiaus dokumentas karnavalą skelbia valstybine švente, todėl daugelis istorikų tikina, kad karnavalas plačiosios visuomenės mastu pradėtas švęsti būtent tuomet. Nors Venecijos sociumas išsiskyrė privilegijuotų asmenų gausa, karnavalo linksmybės nebuvo išskirtinai turtingųjų pramoga: įtraukiami buvo net vergai.</p>
<p>Įdomu, kad būtent dėl to, jog karnavalo metu visi galėjo įsitraukti ir įsivaizduoti esantys bet kuo, kaukės tapo neatskiriama šventės dalimi. Juk po kauke paslepiami buvo ne tik veidai, tačiau ir socialinis sluoksnis, rasė, skurdas. Niekas net nesikreipdavo vardais: žmonės sveikindavosi aptakiai: „Buongiorno, siora maschera!“, kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų „Laba diena, Kauke[3]!</p>
<p>Iš tiesų, kaukes venecijiečiai mėgdavo nešioti ne tik šventės metu: pavyzdžiui, XVIII amžiuje tam tikrose vietose nešioti kaukes būdavo netgi privaloma. Ištekėjusioms moterims būdavo liepiama prisidengti veidus einant į teatrą, taip saugant šeimos garbę. Kaukės buvo dėvimos ir įvairių oficialių švenčių, pokylių metu. Tačiau kaip jau minėjome, karnavalas visiškai nubraukdavo sociumo nuostatas ar normas: turtuoliai galėjo linksmai šėlti su skurdžiais, o vergai sėsdavo prie puotos stalo. Toks chaosas tikriausiai sunkiai įsivaizduojamas net ir šiais laikais. </p>
<p>Visiška sumaištis atrodo padėdavo išlaisvinti maištingas venecijiečių sielas: karnavalo šventimui įsibėgėjus, greitai prasidėdavo ir draudžiamos linksmybės, pavyzdžiui, lošimas ar amoralus elgesys, ir visiškas liežuvio nenulaikymas. Gerai pasilinksminę žmonės imdavo masiškai kritikuoti valdžią, peikti aristokratus bei hierarchinę sistemą[4]. Tiesa, dėl tokio nenuolankumo valdžia negalėjo kažko nubausti. Juk žmones apsaugodavo kaukių anonimiškumas. Kita vertus, kelios savaitės chaotiško maišto leisdavo išlieti užslėptas emocijas, o vėliau, sugrįžti į nuolankų bei moralų gyvenimą.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ricardo-gomez-angel-t2yh3mlisdq-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Venecijos karnavalas susideda iš šimtų skirtingų festivalių bei vakarėlių</h2>
<p>Šiais laikais karnavale nėra tiek daug palaidūniško chaoso. Veikiau, tai proga pasipuikuoti prabangiomis kaukėmis bei kostiumais ir laiku atgal nukeliauti į anuometę Veneciją. Per kelių savaičių karnavalo šventę, vyksta įvairiausi renginiai: tiek visiems atviri ir prieinami vakarėliai, tiek ir itin privatūs bei paslaptingi vakarai. Vis tik, patys populiariausi ir laukiamiausi ir keli renginiai.</p>
<p>Vienas jų, „Angelo skrydis“: jo metu, akrobatas tarp stogų ištiesia lyną ir turi pereiti jį stebint didžiulei žiūrovų miniai. Manoma, kad pirmasis toks pasirodymas suorganizuotas dar XVI amžiuje. Ne mažiau svarbi ir Marijų šventė, kuri neva pradėta organizuoti dar X amžiuje.</p>
<p>Manoma, kad šis renginys buvo itin svarbus poroms, mat neturtingoms merginoms būdavo leidžiama susituokti, o jų kraičiai buvo padengiami miesto valdovų. Be to, per vieną iš Marijų švenčių 973-iais, į miestą įsiveržė piratai, kurie pagrobė ne tik kraičius, tačiau ir pačias nuotakas. Vis tik, miestiečiams viską pavyko atgauti, o tuomet, progos švęsti buvo dar daugiau.</p>
<p>Šiais metais šie didieji renginiai Venecijoje nevyksta, tačiau vien jau karnavalo sugrįžimas į pandemijos išvargintą Italiją daug ką reiškia tiek vietiniams, tiek ir svečiams. </p>
