Martynas Asakavičius: lytiškumo ugdyme stebime teigiamas tendencijas

Lytiškumo ugdymas mokyklose: kaip specialistai padeda paaugliams suprasti brendimą?

Lytiškumas, lytinis brendimas, lytis – žodžiai, kurie dažną ne tik paauglį, bet ir vyresnį asmenį priverčia pasijausti nejaukiai. Nes... tiesiog taip yra. Todėl labai džiugu, kad Lietuvoje veikia lytiškumo ugdymo iniciatyva. Kaip patys pristato šio projekto vykdytojai:

„Vedame lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai edukacijas, kurios pagrįstos visuminiu lytiškumo supratimu ir vertybinių nuostatų bei gebėjimų ugdymu, teikiant mokslo patvirtintas žinias. Tai kryptingas ir tikslingas Jūsų mokyklos mokinių ugdymas apie biologinius (kūno), emocinius, socialinius lytiškumo aspektus. Juo siekiama prisidėti prie paauglių dvasinės, fizinės, psichinės, socialinės gerovės ir sėkmingo funkcionavimo tarpasmeninių santykių ir šeimos srityje.
Edukacijas veda jaunatviški specialistai, kurie su Jūsų mokyklos paaugliais sugebės užmegzti ryšį ir rasti bendrą kalbą. Visi lektoriai turi aukštąjį išsilavinimą socialinių arba medicinos mokslų srityje, taip pat mažiausiai penkerių metų darbo patirtį lytiškumo ugdymo paskaitų vedime ir yra įgiję tam reikiamą kvalifikaciją.“

Šiandien vieną iš jų, lytiskumougdymas.lt veiklos koordinatorių ir lektorių Martyną Asakavičių, pakalbino portalas 77.lt.

Daugiausia „baubų“ gimdo nežinia

M. Asakavičius taip pat priklauso Rengimo šeimai asociacijai, tačiau patikslino, kad pagrindinė jo veikla yra susijusi su lytiškumo ugdymu.

„Rengimo šeimai asociacijos tikrai reikia tiek esamiems, tiek būsimiems tėvams, kad jų teisės būtų ginamos orientuojantis į tradicines šeimos vertybes, bet mano koordinuojamas projektas dirba kiek kita linkme – mes padedame paaugliams pažinti ir geriau suvokti save, – patikslino pašnekovas. – Dirbame mokyklose su 5–12 klasėmis ir, kaip išorės organizacija, vykstame ten, kur esame kviečiami padėti mokytojams.“

Užsiminus, kad žodis „lytiškumas“ kelia įvairias asociacijas, pašnekovas priminė, kad tai yra labai plati tema.

„Informacijos stygius ar netinkamas jos pateikimas suformavo požiūrį, kad viskas apsiriboja saugaus sekso tema, tačiau taip nėra. Aišku, dar daug priklauso ir nuo dėstytojų, nuo to, į ką jie koncentruojasi. Mes, kalbėdami apie lytiškumą, analizuojame brendimo problematiką, paauglystės iššūkius, hormonų audrų poveikį ir t. t. Stengiamės paaugliams, ypač tiems, kurie patys išgyvena šiuos procesus, padėti geriau suvokti save ir organizme vykstančius pokyčius, – patikslino jis. – Nors veikiame po Gyvenimo įgūdžių programos „vėliava“, esame orientuoti ne į kontracepcijos „reklamą“, o į pagalbą suvokiant vykstančius pasikeitimus.“

Paklausus, kaip klausytojai – ypač 5–6 klasių moksleiviai – reaguoja į tokias temas, M. Asakavičius atsakė, kad įvairiai.

„Iš pradžių daugeliui jos skamba juokingai. Ir tai suprantama, nes kai su jaunimu bandai kalbėti apie rimtus, sudėtingus dalykus, jiems tai kelia juoką. Kita vertus, tai žinodami, parenkame temas pagal amžių, ir tuomet, kai paaugliai atpažįsta jose tai, kas vyksta jų gyvenime, tampa atidūs, susidomi. Net penktokams tokie dalykai nustoja būti juokingi, nekalbant apie vyresnius, – patikslino jis. – Be to, su berniukais ir mergaitėmis kalbamės atskirai. Aš – su vyriška auditorija, kolegė – su moteriška. Tai irgi mažina „juokingumą“. Kai vaikai būna atskirti, jie nejaučia įtampos, susivaržymo. Gali laisviau jaustis, analizuoti, daugiau dėmesio skirti sau. Nors, kad pasaulio suvokimas būtų pilnesnis, paaiškiname, ką vienu ar kitu gyvenimo etapu jaučia priešinga lytis. Tai didina atjautą, mažina patyčias ir t. t.“

Pasidžiaugė pašnekovas ir tuo, kad ramiai į lytiškumo pamokas reaguoja ir tėvai.

„Tėvai, kol nebuvo Gyvenimo įgūdžių programos, nelabai rūpinosi, kas ką vaikams dėsto. Kai ji atsirado, respublikos mastu kilo ažiotažas. Tėvai suprato, kad kažkas vyksta, ir bandė pasipriešinti programai, manyčiau, dėl neišmanymo, nes viešoje erdvėje pasipylė gąsdinimai dėl turinio, ką, greičiausiai, lėmė neteisingai įvardytos gairės. Sutinku, kad pagal jas buvo temos, kurios kėlė tam tikrų abejonių pagal amžių, todėl visi jautriai sureagavo, bet dabar ta nepasitenkinimo banga atslūgo. Daug dirbame mokyklose, bet nejaučiame jokio priešiškumo. Taip pat džiaugiamės, kad tėvams pradėjo rūpėti, ko mokomi jų vaikai. Pagal programą su mokyklomis dirbame penkerius metus, per tą laiką aplankėme 240 ugdymo įstaigų – vaikų kiekiai didžiuliai, bet nesame sulaukę jokių nusiskundimų. Visiems mūsų turinys tinka, nes jis nėra kontraversiškas. Vaikai, grįžę namo, pasakoja, ką išgirdo, dalijasi įspūdžiais, dingsta įtampos, sulaukiame kvietimų grįžti.“

Kalbant apie pokyčius, M. Asakavičius išskyrė vieną įdomų momentą.

„Kai su ankstesniu Seimu į politiką atėjo liberalios-laisvietiškos jėgos, liberalizmas netrukus persimetė ir į ugdymo įstaigas - paaugliai pradėjo drąsiau kalbėti tokiomis temomis, kurios anksčiau nebuvo eskaluojamos: lytinis potraukis, tapatybė. Pastaruosius ketverius metus tas ypač aiškiai jautėsi. Nuo praėjusių metų rugsėjo šios tendencijos slopsta ir minėtos temos atrodo ne tokios rūpimos, - palygino programos koordinatorius. – Jeigu prieš porą metų mokyklose užsimindavai apie lyties keitimą ar panašų dalyką, būtinai atsirasdavo kažkas kažką girdėjęs ar matęs. O dabar tai tiek nebedomina. Mada atėjo ir praėjo, kas džiugina, nes tose temose buvo daug sąmyšio, daug tokių veiksnių, kurių besiformuojančios asmenybės dar negali suvokti.

Manyčiau, kad tas „kitoniškumas“ buvo vienas iš dėmesio gavimo būdų. Vaikai, kaip ir mes visi, jaučiame dėmesio ir meilės poreikį. Jeigu vaikai to negauna šeimoje, jie bando tai gauti kitais būdais. Konkretūs jaunuoliai mokyklose, kurie deklaruodavo savo kitokią socialinę lytį ar netradicinius lytinius potraukius, su jais bendraujant, kalbantis apie gyvenimą, atsiverdavo ir aiškiai pasimatydavo jų vienišumas, dėmesio trūkumas ir meilės poreikis. Sutinku su nuomone, kad tai yra tam tikra psichologinė būsena, kurią lėmė viena ar kita priežastis, kurias atsekus, situaciją galima pakeisti.“

Vyrų stovyklose padedame žmonėms susivokti

Dar viena sritis, kurioje aktyviai dirba M. Asakavičius – stovyklos, kurios skirtos vyrams.

„Vasarą Kelmėje, Šv. Benedikto vienuolyne 4-ioms dienoms suvažiuoja vyrai iš visos Lietuvos. Tikslas – atitrūkti nuo pasaulio, pabūti vyriškoje bendrystėje, pasidalinti savo buitimi, išgirsti, kaip kiti gyvena ir suprasti, kad daugelio problemos yra panašios, o spręsti jas galima pasitariant ar išreiškiant palaikymą, – idėją patikslino pašnekovas. – Tam į stovyklą atvyksta pranešėjai, psichologai, įvairių sričių specialistai. O kadangi susirenka žingeidūs, smalsūs, brandūs šeimų vyrai, kurie visą šį laiką leidžia be mobiliųjų telefonų ir kitų ryšių priemonių, vyksta nuolatinis, artimas bendravimas. Kiek stebiu, stovyklautojai namo grįžta įkvėpti, kupini jėgų ir pasiilgę šeimų.

Panaši praktika, programos koordinatoriaus vertinimu, puikiai tiktų ir Lietuvos ugdymo įstaigoms.

„Tai, ką mes darome, kalbant tiek apie mokyklas, tiek apie stovyklas, prisideda prie žmonių susvetimėjimo mažinimo, tačiau vien to jau yra mažai. Būdų reikia daugiau, o tinka visi, kurie mažina susvetimėjimą ir didina žmogaus atvirumą. Technologijos ir šiandieninis gyvenimo būdas mus atitolina vienus nuo kitų, stumia į virtualų santykį, santykį su technologijomis, bet per tai pamirštamas tarpusavio santykis, kuris mus papildytų. Technologiniai ryšiai dvasiškai nepakrauna, o iškrauna. Tą ypač aiškiai matome tarp paauglių – per pertraukas daugelis susminga į telefonus, o ne bendrauja ar žaidžia lauke.

Jau šiandien ryškėja socialiniai barjerai. Į ką jie išaugs, sunku pasakyti, bet nieko gero nedaro. Užtat labai gerai, kad yra mokyklos, kurios neleidžia turėti telefonų pamokų metu. Mokiniai ateina į pamokas, padeda juos į spinteles, išeina namo – pasiima. Kol kas jie verčiami bendrauti, bet kai supras, kad tai duoda naudos, manau, ir patys taip elgsis, – garsiai svarstė M. Asakavičius. – Beje, apie tokią praktiką ypač turėtų susimąstyti didmiesčių ugdymo įstaigos, nes čia susvetimėjimo problema yra ryškesnė.

Mažesniuose miesteliuose bendruomeniškumas yra didesnis. Gal dėl to, kad bendruomenės mažos ir vieni kitus geriau pažįsta, palankios sąlygos kurtis ryšiams, kurie skatina bendrauti. Didmiesčiuose stebiu tokias tendencijas, kad ugdomi nebendruomeniški individualistai. Kita vertus, dažniausiai vaikai mokosi iš tėvų, todėl šiems tikslinga būtų apsilankyti mūsų renginiuose, pasimokyti artumo, bendrystės ir nešti šias žinias į šeimą.“