Panikos priepuolis – klaidingai suveikęs organizmo pavojaus signalas
Panikos priepuolis dažnai apibūdinamas kaip staigi, nevaldoma būsena: padažnėjęs širdies plakimas, dusulys, galvos svaigimas, mirties ar kontrolės praradimo baimė. Nors pojūčiai atrodo grėsmingi, moksliniu požiūriu panika nėra pavojinga. Tai – klaidingai suveikęs organizmo pavojaus signalas.
Jos metu suaktyvėja vadinamoji „kovok arba bėk“ sistema. Ji skirta realioms grėsmėms, tačiau panikos atveju grėsmės nėra – veikia tik klaidinga interpretacija. Kūnas reaguoja taip, tarsi pavojus būtų tikras, nors išorėje niekas negrasina.
Na ir, žinoma, panikos priepuolis negali tęstis be galo – jis visada pasiekia piką ir natūraliai slopsta.
Dažniausia klaida – bandymas kontroliuoti pojūčius, juos slopinti
Dažniausia klaida – bandymas paniką „užgesinti jėga“: kontroliuoti pojūčius, juos slopinti ar iš karto bėgti iš situacijos. Tokia reakcija siunčia mūsų smegenims žinutę, kad pavojus realus, todėl panikos ciklas tik sustiprėja.
Efektyvesnė strategija – priėmimas, o ne kova. Tai nereiškia pasidavimo, bet reiškia aiškų suvokimą: „Tai nemalonu, bet nepavojinga.“
Kas liečia kvėpavimą: mažiau šiuo atveju yra daugiau – paradoksalu, tačiau giliai kvėpuoti panikos metu dažnai nerekomenduojama. Panikoje organizme jau būna per daug deguonies, todėl gilus kvėpavimas gali sustiprinti svaigimą ir silpnumą. Geriausia – trumpi įkvėpimai ir ilgesni iškvėpimai – jie aktyvina parasimpatinę nervų sistemą, kuri siunčia kūnui signalą, kad pavojus jau baigėsi.
Dėmesio grąžinimas į „čia ir dabar“
Paniką maitina dėmesys į vidinius pojūčius ir katastrofiškas mintis, todėl svarbu sąmoningai grįžti į aplinką. Vienas paprasčiausių būdų – vadinamasis įžeminimas: įvardyti penkis matomus objektus, keturis girdimus garsus, tris kūno pojūčius, du kvapus ir kokį nors vieną skonį.
Ši technika padeda nutraukti panikos piką ir nervų sistema pamažu grįžta į tikrovę.
Ir nors visos trumpalaikės technikos padeda suvaldyti priepuolį, tačiau ilgalaikė išeitis slypi kitur. Paniką palaiko ne pats pojūtis, o baimė vėl jį patirti, nuolatinė savistaba ir kai kurių vietų vengimas, tad svarbu visgi suprasti panikos mechanizmą, palaipsniui nustoti vengti taip bijomų situacijų, išmokti toleruoti kūno pojūčius be visų tų katastrofinių interpretacijų. Mūsų tikslas nėra „niekada nejausti panikos“. Tikslas – nebebijoti jos. Kai baimė dingsta, panika netenka pagrindo egzistuoti.
Panikos priepuolis nėra silpnumo ženklas ir nėra koks nors mūsų psichikos „lūžis“
Žmogaus smegenys ir visa nervų sistema – labai sudėtinga ir daugiasluoksnė – mums tiesiog reikia tą priimti ir nuraminti sistemą, kuri kadaise per stipriai saugojo. Su tinkamu supratimu ir nuosekliu darbu iš panikos gniaužtų galima išsivaduoti visam laikui – ir pilnam pasveikimui būtina suvokti ne tik kaip veikia pati baimė ir tai, kas dabar vyksta su jūsų kūnu – bet kas buvo prieš tai jūsų gyvenime.
Gal trauma, gal ilgalaikis persitempimas, skyrybos – galbūt tas blogietis esate ir jūs pats. Dvigubi gyvenimai, nuolatinis netikrumas, melas, įtampos, neištikimybės, išdavystės – turi savo „pilkuosius pėdsakus” – ir jei kitą žmogų apgauti jūs galite, tai savo nervų sistemos – ne. Ir vieną naktį, kai saldžiai miegosite – ji jums tą primins – kaip, antai, tam senam posakyje – kol šoki su velniu, nesistebėk, kad esi pragare.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
