Maras Lietuvoje ir Abiejų Tautų Respublikoje: apsaugok, Dieve, nuo karo, maro ir bado

Maras Lietuvos istorijoje šimtmečius buvo pasikartojanti visuomenės katastrofa

Šiandien marą dažniausiai siejame su XIV a. Vakarų Europą nusiaubusia Juodąja mirtimi, tačiau Lietuvos istorijoje epidemijos nesibaigė vienu viduramžių protrūkiu. Šaltiniuose maras Lietuvos teritorijoje minimas nuo XIV a., o XV–XVIII a. didesnės ir mažesnės epidemijos grįždavo pakartotinai. 1440 m. bei 1451–1452 m. epidemijos Lietuvą pasiekė iš Lenkijos ir Livonijos, XVI a. maro protrūkiai minimi 1515–1516 m., 1530–1550 m. ir kitais laikotarpiais.

Ypač skaudi buvo 1571 m. nelaimė Vilniuje, kai epidemija sutapo su badu. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad miestas galėjo netekti apie 25 tūkst. žmonių, tačiau tokį skaičių reikia vertinti kaip ankstyvųjų šaltinių pateikiamą apytikrį vertinimą. Tuo metu nebuvo šiuolaikinės gyventojų apskaitos, o pats žodis „maras“ dokumentuose ne visada reiškė laboratorine prasme patvirtintą Yersinia pestis infekciją – juo galėjo būti vadinamos ir kitos didelio mirtingumo epidemijos.

Vis dėlto epidemijų dažnis buvo pakankamas, kad maras Lietuvoje taptų daugiau nei medicinos reiškiniu. Jis įsitvirtino žmonių atmintyje kaip viena didžiausių galimų nelaimių, šalia karo, bado ir gaisro. Būtent todėl po kelių šimtmečių žodis „maras“ tebebuvo vartojamas ne vien apibūdinant ligą, bet ir kalbant apie labai senus, beveik nebeatmenamus laikus.

Abiejų Tautų Respublikoje karas, badas ir epidemijos dažnai sudarydavo vieną nelaimių grandinę

Po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi, tačiau epidemijų požiūriu politinės sienos mažai ką reiškė. Patogenai judėjo kartu su kariuomenėmis, pirkliais, pabėgėliais ir badaujančiais gyventojais, todėl karas tapdavo vienu svarbiausių epidemijų plitimo katalizatorių. Per kraštą žygiuojančios kariuomenės rekvizuodavo maistą, naikindavo ūkius, priversdavo žmones palikti namus, o perpildytuose miestuose ir laikinose stovyklose sparčiai blogėdavo higienos sąlygos.

Tokia padėtis lengvai virsdavo uždaru nelaimių ratu. Karas sunaikindavo derlių ir prekybą, todėl atsirasdavo maisto trūkumas bei badas. Nusilpę žmonės tapdavo jautresni infekcijoms, o gyventojų migracija sudarydavo sąlygas ligai greitai persikelti iš vieno regiono į kitą. Epidemija savo ruožtu sumažindavo darbo jėgą, dar labiau apsunkindavo maisto gamybą ir valstybės gebėjimą išlaikyti administraciją bei kariuomenę.

Dėl to istoriniuose šaltiniuose karas, maras ir badas taip dažnai minimi greta. Ankstyvųjų naujųjų laikų žmogui tai nebuvo 3 atsitiktinės nelaimės, kurias patogu išvardyti vienoje maldoje. Jos buvo praktiškai susijusios ir viena kitą stiprino, todėl jų junginys tapo natūralia katastrofos formule.

1657 metų Vilniaus maras parodė, kad žmonės jau suprato izoliacijos ir judėjimo ribojimo reikšmę

XVII a. viduryje Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę sukrėtė karas su Maskvos valstybe. 1655 m. Vilnius pirmą kartą savo istorijoje buvo užimtas priešo kariuomenės, miestas plėštas ir degintas, dalis gyventojų pabėgo. Tokios sąlygos sukūrė palankią terpę epidemijoms, o 1657 m. gegužės pabaigoje nuniokotą sostinę pasiekė maras, trukęs maždaug metus.

Nors to meto žmonės nežinojo nei apie bakterijas, nei apie blusų vaidmenį perduodant Yersinia pestis, jie jau buvo sukaupę praktinės epidemijų kontrolės patirties. Vilnius buvo faktiškai uždarytas, iš miesto vartų palikti veikti tik Rūdininkų vartai, kuriuose buvo kontroliuojamas žmonių judėjimas. Atvykstantieji turėjo pereiti pro laužų dūmus, nes tikėta, kad karštis ir dūmai naikina užkratą, o iš miesto siunčiami laiškai buvo apsmilkomi arba perrašomi.

Epidemija suardė ir įprastą miesto administravimą. Dalis turtingesnių gyventojų bei pareigūnų pasitraukė, todėl buvo sukurta atskira krizės valdymo sistema, istoriniuose šaltiniuose vadinama „maro valdžia“. Jai vadovavo Vilniaus vaitas Juozapas Kairelevičius; mieste veikė sargyba, buvo saugomi palikti namai ir krautuvės, registruojamas mirusiųjų turtas, o specialiai paskirti žmonės išveždavo mirusiuosius už miesto.

Kasdienis gyvenimas praktiškai sustojo: neveikė turgūs ir karčemos, nutrūko įprasta prekyba, vengta tiesioginio kontakto. Net testamentai galėjo būti diktuojami iš vienos patalpos į kitą, kad raštininkas neprisiartintų prie sergančiojo. Tikslus aukų skaičius nežinomas, tačiau viename po epidemijos parengtame dokumente teigta, kad Vilnius galėjo netekti maždaug pusės gyventojų.

1709–1711 metų Didysis maras tapo viena didžiausių demografinių katastrofų Lietuvos istorijoje

Dar skaudesnis smūgis regioną pasiekė XVIII a. pradžioje. Nuo 1700 m. vykęs Šiaurės karas nusiaubė Baltijos regioną, per Lietuvos teritoriją nuolat judėjo Švedijos, Rusijos ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės, o 1708–1709 m. itin sunkios žiemos ir prasti derliai sukėlė maisto krizę. Šiame kontekste 1708–1711 m. Baltijos regione išplito Didysis maras.

1710 m. epidemija ypač smarkiai smogė Vilniui. Istoriniuose darbuose dažnai minimas maždaug 33,7 tūkst. mirusiųjų skaičius, nors skirtingų šaltinių vertinimai nėra vienodi. Mirusiuosius buvo sunku suspėti laidoti, o Vilniaus istorijoje išliko pasakojimai apie vežimus, kuriais iš miesto buvo gabenamos dešimtys lavonų. Rokitų vienuolijos nariai rinko gatvėse mirusiuosius ir gabeno juos laidoti už miesto, tačiau epidemija galiausiai pareikalavo ir pačių rokitų gyvybių.

Katastrofa neapsiribojo sostine. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodoma, kad epidemijos metu Lietuva galėjo netekti daugiau kaip trečdalio gyventojų, o kai kuriose Žemaitijos vietovėse – iki pusės. Šiaulių ekonomijoje minimi 58 visiškai ištuštėję kaimai, o dalyje regionų po maro dar ilgai trūko žmonių laukams dirbti ir ūkiams atkurti.

Dar dramatiškesni buvo padariniai Mažojoje Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijos karalystei. Lietuviškose Įsruties, Labguvos, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apylinkėse nuo maro ir bado, įvairiais vertinimais, galėjo mirti apie 160 tūkst. žmonių. Po katastrofos liko tūkstančiai tuščių ūkių, o Prūsijos valdžia pradėjo organizuotą kolonizaciją, todėl maras turėjo ilgalaikį poveikį net regiono etninei sudėčiai.

Posakis „nuo maro laikų“ išaugo iš kolektyvinės atminties apie katastrofišką praeitį

Kai šiandien sakome, kad koks nors daiktas stovi „nuo maro laikų“, paprastai neturime omenyje konkrečios 1710 m. epidemijos. Posakis reiškia „labai seniai“, „nuo neatmenamų laikų“, tačiau jo šaknis galima atsekti iki realių epideminių katastrofų, kurios kelioms kartoms tapdavo pagrindiniu laiko atskaitos tašku.

Lietuvių frazeologijos tyrimuose yra fiksuotas labai artimas posakis „nuo maro metų“. Kalbininkė Birutė Jasiūnaitė jį pateikia greta tokių formulių kaip „nuo prancūzo metų“, „nuo tvano metų“, „nuo pavietrės metų“ ir „nuo milžinų metų“. Visos jos reiškia seną, beveik mitinį laiką, kurio tikslios datos žmogus jau nebeprisimena, tačiau pati nelaimė lieka kolektyvinės atminties orientyru.

Tokie frazeologizmai parodo, kaip istorinės katastrofos persikelia į kalbą. Metai pradedami skaičiuoti ne pagal valdovą ar kalendorių, o pagal įvykį, kurį prisimena visa bendruomenė: karą, epidemiją, badą ar didelį gaisrą. Praėjus kelioms kartoms, konkretūs faktai išblėsta, tačiau frazė lieka.

„Maro kapeliai“ ir Maro Mergelė rodo, kad epidemija įsitvirtino ir Lietuvos kraštovaizdyje bei tautosakoje

Kolektyvinė maro atmintis išliko ne vien kalboje. Įvairiose Lietuvos vietovėse senos kaimų kapinės ir senkapiai iki šiol vadinami Maro kapeliais arba Markapiais. Ne visais atvejais archeologiškai įrodyta, kad juose palaidotos būtent Yersinia pestis aukos, nes dalis tokių vietų galėjo būti naudojama ir kitų epidemijų metu, tačiau pats vietovardis liudija, kokį stiprų pėdsaką maras paliko vietos atmintyje.

Tokiose kapinėse buvo statomi kryžiai ir koplytėlės, jos kartais apjuostos grioviais ar pylimais. Vietos pasakojimuose jos neretai siejamos su išmirusiomis šeimomis ar net ištisais kaimais. Žmogui, gyvenusiam šalia tokių kapelių, maras nebuvo abstrakti viduramžių istorija – jis turėjo konkrečią vietą kraštovaizdyje, apie kurią pasakojo tėvai ir seneliai.

Tautosakoje maras buvo ir personifikuojamas. Tyrėja Asta Skujytė-Razmienė yra parodžiusi, kad lietuvių sakmėse epidemija galėjo būti suvokiama kaip Dievo bausmė arba kaip savarankiška mitinė būtybė, vaikščiojanti iš vietos į vietą ir nešanti mirtį. Jos vaizdinys kai kur susiliejo su Giltine, o platesnėje regiono tradicijoje žinomas ir Maro Mergelės motyvas. Tokia personifikacija padėjo žmonėms suteikti formą nelaimei, kurios biologinio mechanizmo jie dar negalėjo suprasti.

„Apsaugok, Dieve, nuo karo, maro ir bado“ turi tiesioginę paralelę senoje katalikų liturgijoje

Posakis „apsaugok, Dieve, nuo karo, maro ir bado“ nėra vien lietuviška liaudies išmintis. Jam labai artima senoji katalikų Visų Šventųjų litanijos formulė lotynų kalba: „A peste, fame et bello, libera nos, Domine“ – „Nuo maro, bado ir karo išgelbėk mus, Viešpatie“.

Žodžių tvarka skirtingose tradicijose galėjo keistis, tačiau pats nelaimių trejetas išliko stabilus. Lietuviškoje aplinkoje kartais prie jo dar buvo pridedama ugnis, nes mediniuose ar iš dalies mediniuose miestuose didelis gaisras galėjo būti toks pat pražūtingas kaip epidemija. Kauno istorijos tyrimuose karas, maras, badas ir gaisras net apibūdinami kaip 4 didžiosios senojo miesto nelaimės.

Šios formulės ilgaamžiškumą paaiškina reali ankstyvųjų naujųjų laikų patirtis. Karas sunaikindavo maistą ir prekybą, badas silpnindavo gyventojus, o epidemija smogdavo žmonėms, kurių organizmai jau buvo išsekę. 1709–1711 m. Lietuvos patirtis beveik idealiai atitinka šią seką: Šiaurės karas, nederlius ir šaltos žiemos, badas, gyventojų migracija ir galiausiai masinis maras.

Apokalipsės raiteliai primena karo, bado ir maro formulę, tačiau Biblijoje raiteliai nėra tiesiog „Karas, Maras, Badas ir Mirtis“

Ryšys su 4 Apokalipsės raiteliais iš Apreiškimo Jonui knygos yra tikras, tačiau dažnai per daug supaprastinamas. Šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje raiteliai dažnai pristatomi kaip Karas, Badas, Maras ir Mirtis, tačiau pats biblinis tekstas jų taip tiesiogiai neįvardija.

Pirmasis raitelis joja baltu žirgu, turi lanką ir karūną bei išjoja nugalėti. Jo interpretacijos įvairios: jis siejamas su užkariavimu, imperine galia, pergale, o kai kuriose krikščioniškose tradicijose net su pozityvia figūra. Antrasis raitelis joja raudonu žirgu ir atima iš žemės taiką, todėl jo ryšys su karu yra gana tiesioginis. Trečiasis joja juodu žirgu, rankoje laiko svarstykles, o tekste minimos nepaprastai aukštos kviečių ir miežių kainos – tai akivaizdus bado ir maisto stygiaus vaizdinys.

Ketvirtasis raitelis joja išblyškusiu, žalsvu žirgu, o jo vardas Apreiškimo knygoje pasakytas tiesiogiai – Mirtis. Jam suteikiama galia žudyti kardu, badu, maru ir žemės žvėrimis. Būtent čia atsiranda formulė, labai artima vėlesnei Europos kultūrinei vaizduotei: karas, badas, maras ir galiausiai mirtis.

Todėl teiginys, kad Biblijoje atskiras raitelis tiesiog vadinamas Maru, nėra tikslus. Maras pasirodo kaip viena iš ketvirtojo raitelio – Mirties – priemonių, nors vėlesniame mene ir populiariojoje kultūroje pirmasis arba vienas iš raitelių dažnai imtas vadinti Maru ar Epidemija.

Karas, maras ir badas su Apokalipsės raiteliais susiję per bendrą krikščionišką katastrofos vaizdinį

Lietuviško posakio „apsaugok, Dieve, nuo karo, maro ir bado“ nereikėtų aiškinti kaip tiesioginio Apokalipsės raitelių sąrašo. Jo aiškiausia liturginė paralelė yra Visų Šventųjų litanija, tačiau tiek litanija, tiek Apreiškimo knyga priklausė tai pačiai krikščioniškai simbolių sistemai, kurioje karas, badas, maras ir mirtis buvo suvokiami kaip svarbiausi pasaulį ištinkantys katastrofos ženklai.

Ankstyvųjų naujųjų laikų žmogui ši simbolika buvo ypač įtaigi todėl, kad ją nuolat patvirtindavo kasdienybė. Kariuomenė įžengia į kraštą, žūsta žmonės ir sudega kaimai, nutrūksta prekyba, išsenka maistas, prasideda badas, o netrukus žmonės ima masiškai mirti nuo epidemijos. Biblijos vaizdinys ir reali istorija susiliejo beveik be tarpo.

XVII–XVIII a. Lietuvos istorija tokių pavyzdžių turi daug. 1655–1657 m. karo nusiaubtą Vilnių pasiekė epidemija, o 1709–1711 m. Šiaurės karo ir bado nualintą kraštą užklupo Didysis maras. Todėl malda prašant apsaugoti nuo karo, maro ir bado žmonėms nebuvo metafora – tai buvo prašymas išvengti visiškai realios gyvenimo grandinės.

Maras išnyko iš Lietuvos kasdienybės, tačiau liko kalboje, kapinėse ir kultūrinėje atmintyje

Po 1709–1711 m. Didžiojo maro Lietuvoje nebebuvo tokio masto Yersinia pestis epidemijos. Vėlesniais šimtmečiais kraštą užklupo cholera, raupai, šiltinė, gripas ir kitos infekcijos, tačiau maras jau buvo tapęs bendriniu didžiosios epideminės katastrofos simboliu.

Todėl Lietuvos kultūroje vienu metu išliko keli jo pėdsakai. Kraštovaizdyje liko Maro kapeliai, tautosakoje – Giltinę ar Maro Mergelę primenantys pasakojimai, frazeologijoje – „nuo maro metų“ ir jo dabartiniai variantai, o religinėje kalboje – malda nuo karo, maro ir bado.

Šie posakiai gyvuoja todėl, kad kultūrinė atmintis veikia kitaip nei kronika. Tikslios datos, mirusiųjų skaičiai ir valdovų vardai gali būti pamiršti, tačiau nelaimės sukurtas vaizdinys išlieka kelis šimtmečius. Kai senas žmogus sako „čia dar nuo maro laikų“, jis nesąmoningai kartoja kalbinį pėdsaką epochos, kai maras Lietuvoje iš tiesų buvo viena didžiausių įmanomų nelaimių.