„Visi lygūs, bet kai kurie lygesni“
Kai penktoje klasėje prasidėjo istorijos pamokos, mums kliuvo labai įdomus mokytojas. Tai buvo pirmas ir paskutinis mokytojas per visus dvylika metų mokykloje, kuris sakydavo tik tiesą ir tik pačiu tiesiausiu būdu – grynai taip, kaip yra. Ir tokią tiesą girdėti kartais yra taip painu, kad man prireikė dvidešimties metų suprasti kai kurias jo mintis.
Mokytojas turėjo keletą mėgstamiausių frazių, kurias kartojo metai iš metų ir kurios įsirėžė atmintin kaip mano pačios vardas. Viena dažniausiai girdėtų buvo „visi lygūs, bet kai kurie lygesni“.
Šiandien tai skamba kaip gerai žinomas ir visiškai nuvalkiotas pasakymas, bet ar jūs pamenate save ir savo intelektualinius apstrakčių frazių suvokimo gebėjimus penktoje klasėje? Aš pirmą kartą išgirdusi tokią frazę pasijutau kaip iškritusi iš medžio. Visiškai nesupratau, kada ir kodėl ji naudojama. Ir nors einant metams tapau įžvalgesnė, tik visai neseniai pajutau poreikį šią frazę pritaikyti realiai.
Nevienodai baudžiami nekaukėti pažeidėjai
Toliau pasigilinsime į vieną netolimoje praeityje įvykusį įvykį – šių metų vasario mėnesį Seimo konferencijoje profesorius Vytautas Landsbergis sėdėjo neteisingai dėvėdamas veido kaukę. Apie tai buvo pranešta policijai, bet priešingai nei dauguma atvejų, liečiančių paprastus žmones miestų gatvėse, profesorius nubaustas nebuvo.
Iš vienos pusės tai nėra labai reikšmingas įvykis, nes neturime nuo jo nukentėjusių žmonių nei kardinaliai dėl šio įvykio pakeistų gyvenimų. Bet idėjų ir vertybių lygmenyje šis įvykis yra reikšmingas, nes jis atspindi žmonių lygybės ir teisybės poreikį.
Realiame pasaulyje žmonės nebuvo, nėra ir niekada nebus lygūs jokia prasme – nei fiziškai, nei intelektualiai, nei finansiškai, nei galimybių kontekste. Tačiau mes norime matyti juos lygius, dėl to, kad to reikalauja mūsų teisybės jausmas. Mes siekiame užtikrinti skirtingiems žmonėms vienodas galimybes įvairiose srityse, taip pat ir vienodas atsakomybes už lygiaverčius poegius.
Dėl to kuriame įstatymus, reikalaujančius į kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo finansinės ar socialinės padėties, žiūrėti vienodai, jį vertinti vienodai ir bausti taip pat vienodai. Būtent tai ir reiškia „visi lygūs“.
Todėl neabejotinai daugumos žmonių širdyse kilo pyktis sužinojus, kad profesorius dėl savo poelgio liko nenubaustas. Ir ne dėl to žmonės pyko, kad labai jau norėtų nubausti profesorių. Pyko dėl to, kad taikomi dvigubi standartai – vieni už tą patį dalyką baudžiami, o kiti ne, nors įstatymas skamba vienodai visiems.
Tačiau įdomumas prasideda tada, kai standartai tampa trigubi, jei galima taip pasakyti – tuomet, kai siekiama bet kokia kaina „pakišti po įstatymu“ kokį nors konkretų žmogų ar žmonių grupę. Šio mėnesio pradžioje pasirodžius informacijai, kad Seimo narys Dainius Kepenis teatre trumpam nusiėmė kaukę, buvo įskųstas policijai ir dėl to gavo baudą, daugybė viešoje erdvėje matomų žmonių tiesiog sprogo iš pasitenkinimo. Štai, įrodymas, kad visi prieš įstatymą esame lygūs! Bet ar tikrai?
Kaip manote, jei teatro salės kėdėje būčiau sėdėjusi aš arba jūs, ar tikrai apie mūsų nedėvimą kaukę būtų pranešta policijai? Galbūt. O gal pertraukos metu iš teatro personalo ar kitų žiūrovų būtume sulaukę paprasčiausios pastabos? Greičiausiai. O jeigu toje kėdėje būtų sėdėjusi ministrė pirmininkė? Kokia būtų istorijos baigtis – kaip profesoriaus Vytauto Landsbergio, ar kaip Seimo nario Dainiaus Kepenio?
Iššūkis policijai
Štai kas yra tie „lygesni“ – tai tie, kuriems įstatymas negalioja. Frazė „visi lygūs, bet kai kurie lygesni“ yra verčiama kaip „įstatymas galioja visiems, išskyrus kai kuriuos“.
Ir nei aš, nei jūs, nei Seimo narys Dainius Kepenis nepatenkame tarp tų lygesnių. Ir man dėl to neskaudu – aš nenoriu imuniteto nuo policijos, man jis nereikalingas, nes mano veiksmai nedaug skirtųsi nuo dabartinių, kai to imuniteto neturiu. Aš noriu lygybės prieš įstatymą.
Metu iššūkį Lietuvos policijai – arba jūs mums leiskite dėvėti kaukes taip, kaip jas dėvėjo profesorius Seimo konferencijos metu, arba nubauskite jį. Argi ne toks įstatymų tikslas?
