Sveikatos sistemos paradoksas: kuo daugiau pacientų, tuo mažiau pinigų
Rajoninės ligoninės šiandien balansuoja ties išlikimo riba, o valstybės pažadai apie sveikatos sistemos stiprinimą vis labiau skamba kaip tušti lozungai. Seime surengtas susitikimas su rajoninių gydymo įstaigų vadovais tik dar kartą atskleidė, kad sistema veikia be logikos ir aiškumo.
Valstybinės ligonių kasos (VLK) finansavimo modelis kelia sumaištį – vienos savivaldybės gauna kelis šimtus eurų daugiau vienam gyventojui nei kitos, nors realūs pacientų poreikiai panašūs. Net VLK vadovas Gytis Bendorius pripažįsta, kad vadinamoji „70/30 taisyklė“ yra tik formalus skaičiavimo būdas, nesuteikiantis teisingumo ir nekuriantis aiškaus pagrindo, kaip skirstomi pinigai.
Ši finansavimo be logikos praktika ne tik iškraipo sistemą, bet ir rodo, kad Lietuva neturi strateginio požiūrio į regionų sveikatos politiką.
Dar viena absurdiška sistema – viršsutartinių paslaugų apmokėjimas. Kai ligoninės viršija nustatytą paslaugų kiekį, joms kompensuojama vos 30 procentų išlaidų, tarsi pacientų skaičius priklausytų nuo biudžeto ribų. Tokia tvarka esą skatina gydymo įstaigas ne gydyti, o riboti paslaugas, kad nepatirtų dar didesnių nuostolių.
Kėdainių ligoninės direktorė Asta Šakickienė pabrėžia, jog dėl to kai kuriems pacientams, net ir onkologiniams, užkertamas kelias į stacionarą. Tokia finansinė logika ne tik neefektyvi, bet ir žalinga, nes verčia taupyti žmonių sveikatos sąskaita.
Rajonų ligoninės nepasirengusios technologiniam šuoliui
Kol ligoninės bando išgyventi, valdžia siūlo modernius, bet realybės neatitinkančius sprendimus. Kalbos apie dirbtinio intelekto diegimą skamba įspūdingai, tačiau rajonų gydymo įstaigos tam neturi nei lėšų, nei infrastruktūros.
Anykščių ligoninės vadovas Dalius Drunga primena, kad net už interneto paslaugas šiandien mokama tūkstančiai eurų, o valstybė vis tiek tikisi, jog regionai investuos į brangias technologijas. Toks požiūris parodo valdžios atsiribojimą nuo realybės – vietoj pagalbos medikams siūlomi skaitmeniniai eksperimentai, kurie dar labiau padidina finansinę naštą.
Medikų trūkumas ir atlyginimų nelygybė dar labiau gilina krizę. Tauragės meras Dovydas Kaminskas sako, kad neurologas gali uždirbti 7,5 tūkstančio eurų „į rankas“, o slaugytojai prašymą dėl 50 eurų priedo tenka atmesti, nes biudžetas skylėtas. Dėl tokios sistemos gydytojai dirba keliose įstaigose, važinėja tarp miestų, o tai mažina kokybę ir kelia pavojų pacientams. Šiandien sveikatos sistema nebeužtikrina nei stabilumo, nei teisingumo – ji veikia kaip rinkos mechanizmas, kuriame išlikti gali tik tie, kurie moka derėtis dėl savo kainos.
Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė tikina, kad situacija žinoma, o ministerija „kariauja“ su Finansų ministerija dėl didesnio finansavimo, tačiau pažadai kol kas lieka be rezultatų. Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas Kęstutis Štaras viliasi, kad bus peržiūrėtos paslaugų apimtys savivaldybių lygmeniu, tačiau tokie techniniai pakeitimai neišspręs esminės problemos – valstybės abejingumo.
Kai Širvintose burnos chirurgas negali dirbti pagal kvalifikaciją, nes „regionui paslaugų pakanka“, tampa aišku, kad biurokratija nusprendžia net tai, kiek žmonių gali sirgti. Kol valdžia toliau kalbės apie reformų planus, rajoninės ligoninės tyliai nyks, o kartu su jomis – paskutiniai pasitikėjimo valstybe likučiai.
Lietuvos sveikatos sistema atsidūrė ties griūties riba
Sveikatos apsaugos ministrė M. Jakubauskienė dar visai neseniai prakalbo apie tai, kad Lietuvos sveikatos sistema atsidūrė ties riba – viešasis sektorius „kraujuoja“, o vis daugiau medikų palieka valstybines gydymo įstaigas ir pereina į privatų sektorių.
Per pastaruosius metus net 24 proc. gydytojų pasirinko tokį žingsnį, kartu nusinešdami dalį valstybės finansų per Privalomojo sveikatos draudimo fondą. Siekdama sustabdyti šį procesą ir stiprinti viešąjį sektorių, ministrė pristatė trijų žingsnių planą: pirmasis – priemokų už gydymą panaikinimas, antrasis – suteikti prioritetą viešosioms gydymo įstaigoms prieš privatas, trečiasis – didinti valstybės įmokas į PSDF, kol jos visiškai padengs faktines paslaugų išlaidas.
Planuojamos reformos, pasak ministrės, neapsiriboja finansiniais pokyčiais – jos skirtos ir pacientų gerovei: trumpinti eiles, mažinti socialinę atskirtį, gerinti medikų darbo sąlygas bei stiprinti pasitikėjimą sistema. Vis dėlto realybėje daugelis pacientų vis dar susiduria su painiava, kada paslaugos turi būti nemokamos, o kada primokėjimas teisėtas.
Valstybinės ligonių kasos duomenys rodo, kad daugiau nei pusė gydymo įstaigų aiškiai neskelbia informacijos apie nemokamas paslaugas, todėl žmonės dažnai sumoka už tai, kas pagal įstatymus turėtų būti nemokama. Ekspertai teigia, kad kol nebus užtikrintas skaidrumas ir priemokų panaikinimas, valstybės siekis atgaivinti „kraujuojančią“ sveikatos sistemą liks tik pažadu.
Įsigyta labai brangių aparatų
Šiemet Raseinių ligoninė pristatė naują 128 pjūvių kompiuterinį tomografą „Incisive CT“, kurio vertė siekia 435 000 eurus. Šis modernus JAV gamybos įrenginys padės užtikrinti tikslesnius ir greitesnius tyrimus. Įrangą dalinai finansavo Raseinių rajono savivaldybė[1].
2023 m. pabaigoje Panevėžio ligoninė įsigijo dvi „Ziehm Vision RFD“ C lankų sistemas, kurios yra nepakeičiamos, norint itin tiksliai ir greitai vizualizuoti operacijos metu. Šios sistemos užtikrina kokybišką tiriamų organų vaizdą ir visišką operacinio lauko kontrolę, tuo pat metu pacientas apšvitinamas mažiausia doze. Įrangos vertė viršija 370 000 eurų[2].
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos per pastaruosius metus įsigijo medicininės įrangos už 157 276 Eur. Ši suma apima įvairius prietaisus ir įrenginius, reikalingus sveikatos priežiūros paslaugoms teikti[3].
