<h2>Įspūdingo grožio kopos ir paslapčių kupinas Mirties slėnis</h2>
<p>Lietuvos pajūrio perlu vadinama Nida vilioja lankytojus ir iš Lietuvos, ir iš kitų šalių. Ir neveltui – dėl savo išskirtinės ir saugomos gamtos Nida labiau primena egzotinį uostą nei Lietuvos kurortą. Taigi, pasižvalgykime, kokius objektus verta aplankyti keliaujant į šį kraštą, garsėjusį atkakliaisiais žvejais.</p>
<p>Bene įspūdingiausias Nidoje lankomas objektas – tai nuolat vėjo pustoma smėlio kopa. Užkopus iki Saulės laikrodžio, atsiveria vaizdai, labiau panašūs į Marso kanjonus, nei lietuvišką pajūrį. Kad išsaugoti nuo didelio ir nuolatinio lankytojų kiekio nuolat trypiamą kopą, Nacionalinio parko direkcija Parnidžio kopos šlaitus išskyrė kaip vietą, kurioje vaikščioti yra draudžiama.[1]</p>
<p>Kopose netrūksta ir augmenijos – čia auga tokie varpiniai augalai kaip pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė bei smiltininis lendrūnas, o už šių stambiųjų augalų gali kuo puikiausiai pasislėpti ir smulkesni augalai, kaip antai baltijinis putelis, baltijinė linažolė ar pajūrinis pelėžirnis su skėtine vanage.[2]</p>
<p>Kitas, ne ką mažiau įspūdingas objektas – Saulės laikrodis. Tai vienintelis Lietuvoje tokio tipo laikrodis – kalendorius, pagal kurį matuojamas paros laikas, žiemos ir vasaros saulėgrįžos, o taip pat ir rudens lygiadieniai. Laikas matuojamas pagal stovintį 13,8 m aukščio obeliską[3] – kaip laikrodžio rodyklė buvo naudojamas nuo jo krentantis šešėlis.</p>
<p>Grėsmingai pavadintas Mirties slėnis yra įsitaisęs tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų. Pavadinimas parinktas neveltui – čia netgi stūkso paminklas Prancūzų belaisviams atminti. Būtent Mirties slėnyje dirbo karo belaisviai iš Prancūzijos – tvirtino kopas, dirbo kitus sunkius ir alinančius darbus.<img style="font-size: 16px;" src="77_CDN_URL/images/kopa.jpg" alt="Kopa" /></p>
<p>Mokslininko Jurgio Bučo teigimu, belaisviai čia mirdavo nuo itin sunkaus darbo, nepalankių oro sąlygų, ypatingai nuo didelio karščio. Teigiama, kad mirę darbininkai buvo laidojami čia pat – užkasami tiesiog po smėliu.[4] Apie kraupius istorijos vingius šiandien dar mena šiame slėnyje randami savadarbiai mediniai kryžiai.</p>
<h2>Smėlio kopų apsuptyje – švyturys ant Urbo kalno</h2>
<p>Tai – vienas didžiausių švyturių Lietuvos pajūryje, kurio aukštis siekia net 29,3 m,[5] įrašytas net į pasaulio šviesos ženklų knygas, pažymėtas jūrlapiuose. Deja, švyturys toks buvo ne visada. Po Antrojo pasaulinio karo neramumų, jį susprogdino besitraukiantys vokiečių kariai – vėliau švyturys buvo ne tik atstatytas, bet ir perstatytas į dabartinį.</p>
<p>Šiam jūrininkų kelrodžiui aptarnaujantis personalas nėra būtinas – jis veikia automatiškai ir įsijungia tik tamsiu paros metu – siunčia jūroje matomus baltos šviesos signalus. Svarbu paminėti, kad yra priimta, jog kiekvienas švyturys pasaulyje yra unikalus ir vienintelis. Skiriasi signalų leidimo būdas, forma, spalvos, aukštis. Tad tokio statinio neišvysite niekur kitur.</p>
<p>Švyturys stūkso ant Urbo kalno – ši smėlio kopa gali pasididžiuoti net 52 m aukščiu, iš kurio atsiveria nuostabūs Kuršių Marių bei Baltijos jūros vaizdai. Nuo 2020 m. vasaros švyturys atvėrė savo duris drąsiems lankytojams – norintieji gali užkilti iki pat jo viršaus.[6]</p>
<h2>Autentiškoje žvejo sodyboje – istorija apie aštuntojo dešimtmečio gyvenimo ypatumus</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/zvejo-namas.jpg" alt="" />Trokštantys susipažinti su etnografine Lietuvos praeitimi ir tuometinio žvejo gyvenimo ypatumais, turi aplankyti žvejo sodybą. Ši sodyba, įsikūrusi buvusiame Inkaro kaime, pastatyta dar 1900 metais,[7] tačiau prasidėjus aštuntajam dešimtmečiui, po žiemos susikaupusios ledo lytys ją sugriovė.</p>
<p>Dabar tai – etnografinis muziejus, kuriame galima pamatyti kaip ir kokiomis sąlygomis anksčiau gyveno žvejai. Pagal senąsias tradicijas, kai žvejų vaikai sukurdavo savo šeimas, namas būdavo praplatinamas dar keliomis papildomomis patalpomis.</p>
<p>Ekspozicijoje galima rasti senovinį verpimo ratelį, autentiškas lovas tarp kurių ir vaiko lovelę, taipogi net tokius jaunosios reikmenis kaip kraičio skrynia, sidabriniai vestuvių vainikėliai.[8]</p>
<h2>Gintaro muziejuje galima nukeliauti dalį gintaro kelio</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/gintaras.jpg" alt="Gintaras" /></p>
<p>Besidomintys lietuviškuoju perlu – gintaru, vasaros laikotarpiu kviečiami užsukti į gintaro muziejų, kuriame gausu įvairiausio gintaro, jo inkliuzų. Muziejus veikia jau nuo 1995 metų ir jį galite rasti Pamario gatvėje.[9]</p>
<p>Čia yra saugomos tokios ilgametės ekspozicijos kaip net 2 kilogramus sveriantis gintaras, kurio per amžius sukauptą energiją gali pajusti kiekvienas jį palietęs lankytojas, įvairiausius inkliuzus, kuriuose slepiasi net voras, pavadintas jo savininko vardu – „Sosybius Mizgirisi“.</p>
<p>Muziejuje ne tik galima apžiūrėti įspūdingus gintaro dirbinius, bet ir juos įsigyti, taipogi pasigaminti laimę nešantį amuletą iš gintaro. Iš viso galerijoje yra 434 originalaus dydžio amuletai.[10]</p>
<p>Lankytojų laukia ir lauko ekspozicija, kurioje galima nukeliauti net dalį gintaro kelio, besidriekiančio per visą Europą iki pat etruskų žemių Italijoje.[11]</p>
<p>Tad planuojantys atostogas praleisti Nidoje raginami išnaudoti šio krašto unikalumą ir pažvelgti į jį ne tik per nuostabiausius Lietuvoje paplūdimius, bet ir susipažinti su šio krašto istorija bei simbolika. Nidoje puikiai pasitarnaus dviračiai ir kitos panašaus pobūdžio transporto priemonės.</p>
