<h2>Vietoje šimtamečių ąžuolų – dykynės</h2>
<p>„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo, kai balto miško lapeliai šlamėjo ir senos pušys siūravo, braškėjo?“ Tikriausiai prisimenate, kad būtent taip prasideda garsioji Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“, puikiai apibūdinanti dabartinių gamtos mylėtojų nostalgišką žvilgsnį į šių dienų plynus laukus, kuriuose kadaise žaliavo miškai. Medienos pramonė be jokio gailesčio glemžiasi mylimus ąžuolynus ir kitus vertingus rekreacinius miškus. Tuo tarpu kiekvieną kadenciją besikeičiantys valdančiųjų užmojai neleidžia vykdyti vieningos gamtos apsaugos politikos, kuri braška ir traška per visas siūles nuo miškuose riaumojančios medkirčių technikos.</p>
<p>Ąžuolynais garsėjanti Lietuva skelbia sau nuosprendį ir pamažu vis labiau atsiduoda verslui į rankas, o tą su giliu skausmu jau gerą dešimtmetį stebi netoli Vilniaus gyvenantys Grigiškių ir Lentvario gyventojai, kurių akivaizdoje nyksta jų pamiltas Dirkliškių miškas[2].</p>
<p>Tačiau verslui, pasirodo, turtinga Lietuvos gamta nė motais – nors ir ąžuolynų, turinčių Sengirės požymių šalyje nėra daug, net ir tokius miškus keičia medienos pramonei reikalingi jaunuolynai. </p>
<p>Vokės bendruomenės gyventoja Jurgita Rotomskienė, aktyviai besidominti Lietuvos miškų politika, su liūdesiu žvelgia į miške esančius iškirstus plotus ir prisimena, kad anksčiau miško pelkėje buvo galima sutikti retų paukščių: pilkųjų garnių, gervių, baltųjų garnių ir net didžiųjų dančiasnapių. O štai dabar vaizdas čia gerokai niūresnis – kitoje pelkės pusėje net medžių nematyti, o kadaise savo sparnais rėžusių dangų paukščių – nė kvapo.</p>
<blockquote>
<p>J. Rotomskienė pastebi, kad vietoje miške iškirstų brandžių ąžuolynų, į miško gretas stoja jaunuolynai, atsodinami grindžiant tik ekonomine nauda – ateities kirtimams.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/azuolas.jpg" alt="" /></p>
<h2>Kad galėtų iškirsti, pervadino medžius</h2>
<p>Tuo tarpu gyventojai neatsistebi Aplinkos ministerijos grubumu „saugant“ išskirtinę Lietuvos gamtą.</p>
<p>Štai, J. Rotomskienė pamena, kad Grigiškių gyventojai ne kartą kreipėsi tiek į ministeriją, tiek į Valstybinę miškų tarnybą dėl vertingų miškų kirtimo, tačiau jie tik buvo raminami, jog tokiu būdu esą tik siekiama pašalinti menkaverčius medžius, nors kirtavietėse dažnai randama ir vertingų, brandžių medžių[2].</p>
<p>Kad šis miškas yra išties vertingas dėl jame augančių šimtamečių medžių, gyventojai ne patys susigalvojo. Tai pripažįsta net ir Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto geografas dr. Ričardas Skorupskas, tačiau panašu, kad valdininkams – tai nė motais. </p>
<p>Iš Aplinkos ministerijos atvykę specialistai nei J. Rotomskienės, nei kitų gyventojų nenuramino, priešingai, tik dar labiau suerzino, mat tik konstatavo, jog minimame miške buvo iškirstos tik „menkavertes drebulės“, nors toje vietoje, moters teigimu, augo pušys. O kirtavietėse, ministerijos teigimu, bus sodinamos eglės – medis, reikalingas pramonei.</p>
<h2>Susilaukta ir neigiamo valstybės kontrolės vertinimo</h2>
<p>Vykdant negailestingą miškų kirtimo politiką, netgi valstybės kontrolė formaliai įvertino, jog Lietuvoje nėra užtikrinama tinkama miškų ir juose esančių gamtinių vertybių apsauga.</p>
<p>Politologas Vytautas Sinica atkreipė dėmesį, jog pateiktoje ataskaitoje buvo minima, kad miškuose „daugėja gyvūnų, vabzdžių, ligų ir kitų veiksnių pažeistų medžių, tobulintinas ūkinės veiklos miškuose kontrolės procesas, vėluojama nustatyti Buveinių apsaugai svarbias teritorijas“.</p>
<p>Jis pastebėjo, kad prie valstybės valdymo vairo sėdėjus Sauliaus Skvernelio Vyriausybei buvo mėginama padaryti neįmanoma – tuo pačiu metu ir saugoti miškus, ir didinti miškininkystės pelningumą. Tuomet, pasak V. Sinicos, buvo teigiama, kad bendri miškų plotai didėja, o aplinkosaugininkų nerimas yra nepagrįstas.</p>
<p>Visgi, jo nuomone, miškų plotas didėja tik marginaliai ir daug lėčiau nei yra numatyta strategijose, o miško plotas savaime nieko nereiškia, jei jį sudaro plantacijos, kurios vis tiek vėliau yra iškertamos, tad natūrali ekosistema jose taip ir nesusiformuoja.</p>
<blockquote>
<p>„Ir čia iškyla tas tiek išjuoktas sengirių klausimas – kodėl prireikia iškirsti saugomus miškus kaip Anykščių šilelis ar Punios šilas, kodėl jie negali būti saugomi aukščiausiu lygiu ir palikti gyventi be žmonių kišimosi?“, – svarsto V. Sinica.</p>
</blockquote>
<p>Tačiau įdomiausia tai, jog šiuo atveju visiškai neįsiklausoma į pačių gyventojų norus. Jie yra visiškai ignoruojami.</p>
<p>Politologo teigimu, daugiau nei 90 proc. gyventojų yra išreiškę nepritarimą plyniems kirtimams ir net 85 proc. gyventojų nepritaria saugomų teritorijų miškų kirtimams ūkiniais tikslais. Tad kam gi iš tiesų veikia ir kieno interesus atstovauja Lietuvoje esančios tarnybos, išlaikomos iš mokesčių mokėtojų lėšų?</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/sinic-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Nepakanka laisvų plotų miškams sodinti</h2>
<p>Po tokių audito išvadų, portalas „Delfi“ kreipėsi į Aplinkos ministeriją, teiraudamasis, kodėl šiai nepavyksta pasiekti užsibrėžtų tikslų didinant Lietuvos miškingumą. Ir štai ministro Simono Gentvilo patarėja Aistė Žilinskienė patikino, jog jei norima padidinti šalies miškingumą, būtina turėti mišku neapaugusių plotų, kad juos būtų galima apsodinti medžiais[4].</p>
<p>Tačiau, pasak jos, šiuo metu galinti išauginti pakankamai miško sodmenų naujiems miškams veisti VĮ Valstybinių miškų urėdija neturi, kur tą galėtų daryti. O štai Laisvos valstybinės žemės tarnyba prie ŽŪM šiuo metu prioritetą teikia šių plotų nuomai privačių žemių savininkams, kurie esą mieliau renkasi vesti žemės ūkio veiklą, nei auginti mišką.</p>
<blockquote>
<p>Dar viena priežastis, kodėl nepavyksta įgyvendinti numatytų tikslų, pasak A. Žilinskienės, yra ta, jog miško priežiūra, apsauga ir ugdymas reikalauja nemažų investicijų, o finansinė grąža juntama tik po 60–100 metų.</p>
</blockquote>
<p>Audito pateiktose išvadose net konstatuota, jog Valstybinė miškų tarnyba, gaunanti pranešimus apie netinkamą miškų ir jų ekosistemos priežiūrą, nedaro jokių sprendimų ir esą vykdo tik universalias rekomendacijas, todėl nukenčia miškai. </p>
<p>Valstybinės miškų tarnybos atstovas Ūdrys Staselka sakė, kad Valstybinė miškų tarnyba nuolat vykdo miškų būklės bei svarbiausių kenkėjų stebėseną, tačiau „šios veiklos nereikia sutapatinti su reguliaria miško apsauga nuo ligų ir kenkėjų“, o mišką nuo jų esą turi saugoti patys miško valdytojai, savininkai ir naudotojai, o tarnyba juos konsultuoja[4].</p>
<p>Švelniai tariant – jūsų miškas, jūs ir tvarkykitės…</p>
