Lietuvoje kilus karui, nebūtų, kur gydyti civilių?

Problemos išryškėjo dar pandemijos metu

Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga nešykšti pastabų dabartinei Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, kuri, jei karas ateitų ir į Lietuvą, nebūtų pajėgi ne tik pasirūpinti šalį ginančiais kariškiais, bet ir, tikėtina, nepasirūpintų ir sužeistais civiliais gyventojais. Lietuvos savivaldybės šiuo metu ne tik neturi pakankamai slėptuvių, kuriose būtų galima rasti bent laikiną užuovėją nuo karinių veiksmų, bet ir karo ligoninių. Tuo tarpu jau greitai bus skaičiuojamos karo Ukrainoje metinės, o panika viešoje erdvėje dėl karo grėsmės neslopsta, bet nepaisant to, realių veiksmų iki šiol – jokių.

Karo atveju Lietuva būtų pasmerkta, o civiliai gyventojai turėtų praeiti tikrą „gamtos atranką“, teigia A. Veryga. Šalyje įgyvendinant sveikatos apsaugos reformą ir dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui važinėjant fotografuotis po rajonų ligonines, pamirštami svarbiausi dalykai. Pavyzdžiui tai, kad karo grėsmės atveju didelė dalis gydymo įstaigų išvis negalėtų suteikti paslaugų vien dėl esamo personalo trūkumo, mat per kelias įstaigas dirbantys medikai liktų dirbti vienoje kurioje nors įstaigoje^[1].

Pamokos, pasak A. Verygos, jau galėjo būti išmoktos COVID-19 pandemijos metu, kai buvo suprasta, kad infekcinių ligų gydymo infrastruktūra yra gerokai per maža ir savo jau atgyvenusi. Kadangi sveikatos priežiūros paslaugos tapo nebeprieinamos daugeliui gyventojų, buvo suplanuoti infekcinių ligų klasteriai, tam skirti pinigai. Tačiau po dviejų metų delsimo, per kuriuos jau galėjo išdygti ir naujos ligoninės – visiška tyla.

Ukrainoje prasidėjęs karas atvėrė naujas sveikatos sistemos Lietuvoje žaizdas – reikiamą finansavimą skyrus krašto apsaugai, buvo pamiršta, kad ne ką mažiau svarbi ir karo medicina, kuri Lietuvoje šiandien neegzistuoja, nors ukrainiečiai, pasak A. Verygos, gerai žino, kas yra karo medicina ir karo ligoninės.

Sužeistieji būtų gydomi civilinėse ligoninėse, kur atsargų kiekis – kruopščiai suplanuotas

Taigi, jei taip (neduok Dieve) nutiktų, kad Lietuva būtų užpulta, gyventojams, panašu, tektų gydytis patiems, mat tiek kariai, tiek nukentėję civiliai būtų gabenami į tas pačias ligonines, kuriose, tikėtina, nepakaktų resursų visiems.

Sudėtinga pagalba būtų ir sužeistiesiems, kadangi resursai įprastose ligoninėse – kruopščiai suplanuoti, o tiek medikų, tiek įrangos prasme civilinės ligoninės pagrinde gali teikti paslaugas, kurias galima numatyti ir suplanuoti.

„Pavyzdžiui, chirurginių instrumentų rinkinių rasite tiek, kiek jų reikia planiniam darbui ir dar šiek tiek atsargos. Vėliau jie sterilizuojami ir naudojami kitą dieną. Karo atveju, ar net ir masinės nelaimės atveju, jų sterilizuoti nebūtų laiko...“ – nurodė A. Veryga^[1].

Politikas pridūrė, kad problema ne tik medicinos įstaigų infrastruktūroje, bet ir medikų kompetencijose masiškai tvarkyti šautines, plėštines, skeveldrų sukeltas žaizdas, kontūziją po sprogimų bei sudėtingas traumas – juk dabartiniai medikai nesusidūrę su karo neramumais ir nelabai išmanytų, kaip staigiai suktis tokiose situacijose. To paprasčiausiai iki šiol neprireikė.

Pasak jo, ruošiant ligonines galimoms karo grėsmėms, labai svarbu užtikrinti ir jų autonomiją rūsiuose įsirengiant elektros įvadus, turint autonominį vandens bei elektros tiekimą. Kad tai yra būtina, rodo ir Ukrainos pavyzdys.

Per beveik metus laiko Lietuvos gydymo įstaigos taip ir nežengė žingsnio į priekį

Tuo tarpu jau beveik metus netoli Lietuvos vykstant karui, šalies sveikatos apsaugos sistemoje taip ir nebuvo nuveikta nieko rimto. A. Veryga nurodė, kad pačioms sveikatos priežiūros įstaigoms rimtai vertinant, ko reikėtų, sudarant sąrašus ir planuojant darbus, ministras A. Dulkys tiesiog šioms parodė savo vidurinį pirštą, teigdamas, kad finansavimas joms nebuvo skirtas, nes šios pačios nežinančios, ko nori.

„Tai ir negavo nė euro. Vadinasi, iki šiol nėra įsigyta ne tik būtina įranga, medicinos priemonės, tačiau ir neįgyvendinti inžineriniai sprendimai, neapmokyti gydytojai. Nieko nėra atlikta. Realybė tokia, kad eilinis šaulys geriau mokėtų teikti taktinės medicinos pirmą pagalbą, nei to nemokyta didžioji dalis medikų“, – teigė buvęs sveikatos apsaugos ministras^[1].

Prastai veikianti sveikatos apsaugos sistema taip pat gali paveikti ir gyventojų motyvaciją kautis dėl savo šalies – juk žinodami, kad reikiamu metu pagalbos gali ir negauti, žmonės gali turėti menkesnį nusiteikimą eiti kautis.

A. Veryga svarstė, kur iš Lietuvos dingo JAV pristatytos praktikos, kaip valdyti išteklius masinių nelaimių metu, kurios esą jau buvo pradėtos taikyti ir pas mus. Iki COVID-19 visa Sveikatos apsaugos ministerijos delegacija lankėsi ir Izraelyje, kur buvo supažindinta su infrastruktūros pritaikymu grėsmėms ir situacijų valdymu, tačiau iki šiolei taip niekas ir neįgyvendinta.

Parlamentaras įsitikinęs, kad veiksmų jau turėjo būti imtasi vos prasidėjus karui Ukrainoje: iš pradžių turėjo būti suburta nuolat veikianti Sveikatos apsaugos ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos, Karo medicinos tarnybos ir civilinės medicinos pagrindinių institucijų vadovų bei specialistų koordinacinė grupė, kuri jau turėjo būti parengusi detalų planą, kaip valdyti grėsmes, numatyti biudžetą, teikti visuomenei ataskaitas.

„Jau turėjo būti nupirktos reikiamos priemonės ligoninėms. Jau turėjo būti apmokyti medikai. Medicinos rezervo sandėliai iš Baltarusijos pasienio turėjo būti patraukti į šalies gilumą. Įdiegta nauja, autonomiška, saugi ryšio sistema. Įsigytas papildomas reikiamas transportas ir t. t.“ – pridūrė parlamentaras^[1].

Visuomenė nėra pasiruošusi išgyventi ekstremalių situacijų

Apie tai, kad ne tik šalyje veikiančių įstaigų, bet ir Lietuvos žmonių pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms yra nepakankamas, atskleidė Vidaus reikalų ministerijos (VRM) atliktas tyrimas^[2]. Nors beveik pusė (41 proc.) gyventojų teigė manantys, kad žinotų, kaip reikėtų elgtis ekstremaliųjų situacijų atvejų, tvirtomis žiniomis galėjo pasigirti vos 9 proc. šalies gyventojų.

VRM inicijuoto tyrimo duomenimis, ketvirtadalis (25 proc.) gyventojų turi susiruošę išvykimo krepšį, bet šeimos planą, kaip reikėtų elgtis tokių situacijų metu, teigė turintis tik kas dešimtas apklausos dalyvis.

Vos penktadalis gyventojų teigė kada nors dalyvavę mokymuose, kaip elgtis ekstremaliųjų situacijų metu.

Ministerija, siekdama pagerinti gyventojų informavimą apie elgesį nepaprastųjų situacijų metu, inicijuoja informacinę kampaniją „Esame komanda. Turime planą“, kuria planuojama pasiekti 1 mln. šalies gyventojų.

Karo atveju žmonės nežinotų, kur bėgti pasislėpti

Pernai metų pabaigoje „Kauno dienos“ reporteriui apklausus praeivius, paaiškėjo liūdnas vaizdas – dauguma gyventojų nė nežinotų, kur pasislėpti esant karo grėsmei. Vieni jų teigė, kad veikiausiai slėptųsi rūsyje, kiti svarstė, kad garažas tam galbūt būtų tinkamesnė vieta^[3].

Visgi, tai apnuogino dar vieną problemą – valstybė, o kartu ir savivaldybės yra visiškai neatlikusios „namų darbų“ ir neparuošusios slėptuvių nuo karo siaubo norintiems pasislėpti žmonėms. Štai Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Adomas Bužinskas teigė, kad Vilniuje šiuo metu skaičiuojama maždaug 230 kolektyvinės apsaugos statinių ir apie 370 priedangų, kurios galėtų talpinti apie 210 tūkst. gyventojų.

Kita vertus, kolektyvinės apsaugos statinių paskirtis labiau yra perkeliant gyventojus iš pavojingų teritorijų po radiacinės saugos pažeidimų karo atveju. Kalbant apie priedangas, jose taip pat nėra užtikrintas pakankamas maisto ir vandens atsargų kiekis.

Pasak A. Bužinsko, trečia ir geriausiai šiuo metu aprūpinta statinių kategorija yra gyventojų surinkimo punktai, kurių šiuo metu skaičiuojama 69.

A. Bužinskas pridūrė, kad šiuo metu, bent jau sostinėje, nėra civilinės saugos slėptuvių. Tokios, anot jo, nebent privačios arba kuruojamos pačios VRM. Visgi, esamos priedangos galėtų užtikrinti tik laikiną civilių apsaugą nuo trumpalaikės karo grėsmės ar oro antskrydžių, bet jos neturi ilgalaikiam buvimui jose reikalingos infrastruktūros^[3].