Lietuvą pamilo iš pirmo žvilgsnio
„Lietuvių kalba yra sunkiausia pasaulyje“, – tvirtina lietuviškai kalbantis japonas Kotaro Hisada. Prieš aštuonerius metus į Lietuvą pirmą kartą atvykęs vaikinas taip įsimylėjo šalį, kad iškart nusprendė mokytis jos kalbą. Mokėsi iš vadovėlių, skaitydamas lietuviškus naujienų portalus, klausydamasis popmuzikos, o dabar sugalvojo dar originalesnį būdą tobulinti kalbą – sukūrė savo vardu pavadintą „Youtube“ kanalą, kuriame lietuviškai pasakoja apie gyvenimą Japonijoje, apie tai, kas jam labiausiai neįprasta lankantis Lietuvoje, taip pat lietuviškai dainuoja ir beria greitakalbes.
Kotaro gimė Šiziokos mieste, vėliau šeima persikėlė į Osaką. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje jis gavo pasiūlymą pagal mainų programą metus pasimokyti Vroclavo mieste Lenkijoje. Nors iš pradžių dvejojo, bet vėliau nusprendė, kad tai bus puikus nuotykis. Lenkijoje jam labai patiko, susirado čia nemažai draugų, per metus išmoko lenkų kalbą ir pabaigęs mokyklą nusprendė sugrįžti – įstojo į Vroclavo universitetą studijuoti rusų filologijos. „Tuo metu Rusijoje net nebuvau buvęs, tačiau maniau, kad išmokti šią kalbą bus labai naudinga – ja kalba daugybė žmonių, o Japonijoje ją žinančių trūksta“, – pasakojo Kotaro. Nors rusų kalbą išmoko puikiai, studijų visgi nebaigė – jos buvo pernelyg nuobodžios.
Gyvendamas Lenkijoje vaikinas laisvu laiku keliavo po aplinkines šalis, ir iš visų labiausiai jį sužavėjo būtent Lietuva. Apie Lietuvą prieš tai buvo girdėjęs iš televizijos laidų, taip pat internetu buvo susipažinęs su viena lietuve, kai atvyko, ji aprodė svečiui Vilnių, patarė kur dar būtų įdomu nuvažiuoti, ką apžiūrėti.
„Lietuva yra labai autentiška, be galo patiko Vilnius ir Kaunas, bet didžiausią įspūdį man paliko gamta, – gyrė Kotaro. – Net miestuose yra „miškų“. Vos atvykęs japonas iškart panoro išmokti lietuvių kalbą, nusipirko tam skirtų knygų, pratybų sąsiuvinių. Iš pradžių sekėsi sunkiai, netgi atrodė, kad nepavyks ir norėjosi viską mesti. Visgi dabar vaikinas jau laisvai susikalba ir skaito, yra sunkiau tik rašyti. „Taip pat labai sunku yra kirčiai – jie nuolatos keičia vietą ir aš niekada nežinau kaip kokį žodį sukirčiuoti teisingai“, – prisipažino jis.
Lietuvių kalba jam atrodo kiek panaši į lenkų, nes joje daug raidžių č, š ir ž. Pirmieji žodžiai, kuriuos jis išmoko buvo „laba diena“, „ačiū“, kiek vėliau – „šūdas“, o juokingiausias lietuviškas žodis, kurį žino, jam yra „žvaigždė“. „Skamba labai neįprastai ir juokingai“, – šypsojosi japonas. Beje, kai kurie lietuvių kalbos žodžiai jam primena japonų. Pavyzdžiui, „tokio“ skamba kaip sostinės Tokijo pavadinimas, o žodis „retas“ japonų kalba reiškia salotą.
Svetimšalį labiausiai domina gamta ir kaimai
Lietuvoje K. Hisada lankėsi daugiau nei dvidešimtį kartų – kol studijavo Lenkijoje, atvykdavo kas keletą mėnesių, o nuo 2016 m., kai grįžo gyventi į Japoniją, atskrenda kiekvienais metais ir pabūna ilgėliau – maždaug iki mėnesio laiko. Tiesa, pernai dėl paskelbtos pandemijos skrydžiai buvo atšaukti ir kelionę teko atidėti, tačiau vaikinas viliasi, kad šiais metais jau galės atvykti. „Lietuvos labai pasiilgau“, – tvirtino jis.
Atvykęs paprastai apsistoja Vilniuje arba Kaune, o iš šių miestų keliauja į kitus miestus, taip pat – į kaimus. Mažesni miesteliai, kaimai jam paliko didelį įspūdį. „Ten visai kitokie statiniai, kartais jaučiuosi tarsi keliaudamas laiku, ir žmonės ten gyvena visai kitaip nei didmiesčiuose – man labai įdomu. Bet labiausiai mane traukia gamta“, – pasakojo svetimšalis. Pasak jo, kadangi Japonija yra kalnuota, gražiausios vietovės jam yra lygumos, taip pat patinka rajonai, kuriuose yra daug ežerų – Molėtų, Ignalinos, Zarasų. Dar nėra nei karto to daręs, bet labai norėtų Lietuvoje sutikti Velykas, Kalėdas, gyvai pamatyti Užgavėnių tradicijas.
Vaikinas dažniausiai keliauja vienas. Ar nebuvo nutikę nieko blogo? „Ne, nebuvo, lietuviai yra geri žmonės, malonūs ir svetingi, labai draugiški – man su jais net lengviau bendrauti, nei su japonais, tik kartą, kai lankiausi viename kaime netoli Baltarusijos pasienio, vaikai mane apmėtė akmenukais“, – prisiminė jis.
Paklausus ar norėtų gyventi Lietuvoje, japonas atsakė, jog ne – lietuviškos žiemos jam per šaltos. Kartą, kai čia lankėsi, lauke laikėsi 18 laipsnių šalčio – beveik visą viešnagės laiką net negalėjo išeiti iš namų. Taip pat, pasak jo, būtų labai sudėtinga gauti vizą ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui. „Tačiau turiu planą Lietuvoje leisti vasaras. Skirtingai nei kitiems japonams, man nėra sunku gauti ilgas atostogas – įmonė, kurioje dirbu, šiuo klausimu yra labai lanksti“, – ketinimais pasidalino pašnekovas.
Bulvinių blynų išsikepa ir grįžęs į Japoniją
Japonui labai patinka lietuviškas maistas. Ypač – bulvių patiekalai, pavyzdžiui, cepelinai ar bulviniai blynai. Cepelinų jis nėra nė karto gaminęs, o bulvinių blynų išsikepa ir būdamas Japonijoje. Dažnai valgo ir bulvių košę – šis patiekalas yra žinomas ir japonams. Kitas vaikinui labai patinkantis patiekalas – šaltibarščiai. Kotaro taip pat mėgsta įvairius desertus, labiausiai – „Skruzdėlyną“, tiesa, kai kartą parvežė jo lauktuvių namiškiams, niekas nevalgė: „Japonai nėra pratę valgyti tokių saldžių dalykų“.
Vaikinui labai patinka ir lietuviški pieno produktai: varškės sūris, saldūs sūreliai. Į Japoniją jis kaskart vežasi lietuviško medaus – kartais net keliolika kilogramų ir tai užima didžiąją dalį leidžiamo imti bagažo. „Būtent lankydamasis Lietuvoje išmokau, kad medų galima dėti į arbatą“, – sakė jis.
Grįžęs į Japoniją vaikinas apsigyveno Osakoje kartu su tėvais ir vyresniąja seserimi bei įsidarbino kasininku nedidelėje maisto prekių parduotuvėje Kioto geležinkelio stotyje. „Kiotas yra netoli Osakos, tereikia penkiolika minučių pavažiuoti traukiniu. Kol važiuoju, visuomet paskaitau Lietuvos naujienas, pasiklausau lietuviškos muzikos“, – teigė jis. Japonui ypač patinka atlikėjai Linas Adomaitis, Vaidas Baumila, Jurga Šeduikytė, grupės „Saulės kliošas“, „Sisters on Wire“ – jų populiariausias dainas netgi moka atmintinai, taip pat klausosi lietuviško repo.
Kiote vaikinui dažnai prireikdavo užsienio kalbų, mat tai turistų labiausiai lankomas Japonijos miestas. Iki pandemijos jam tekdavo panaudoti visas keturias užsienio kalbas, kurias moka – lenkų, rusų, lietuvių bei anglų, tačiau dabar turistai nebeatvyksta – nors Japonijoje su pandemija susiję ribojimai yra gerokai švelnesni nei Europoje (visi verslai yra atidaryti, o kaukių dėvėjimas – tik rekomenduojamas), turistai į šalį neįleidžiami (galima atvykti tik darbo arba studijų tikslais). „Nebeturiu su kuo praktikuotis“, – liūdnai kalbėjo Kotaro. Tiesa, šiemet į Kioto mokytis japonų kalbos atvyko vienas pažįstamas lietuvis, su juo kartais susitinka, tačiau tai nebūna labai dažnai. „Gyvename tolokai vienas nuo kito, aš daug dirbu, o dabar didžiąją dalį laisvalaikio noriu skirti video kūrimui“, – pasakojo K. Hisada ir pridūrė, kad nuolat galvoja apie temas, kurios galėtų būti įdomios lietuviams, jei abejoja, pasitaria su Lietuvoje esančiais draugais – nori, kad jo kanalas būtų žiūrimas, išpopuliarėtų. „Būtų šaunu, jei iš šio kanalo galėčiau uždirbti pinigus, bet kol kas nepavyko“, – atviravo jis. Sukurti vieną video jam užtrunka 4-5 valandas.
