Lietuvi, neleisk užmiršti šių išėjusių Tautos vyrų!

Ar pavyks Lietuvai išsaugoti atmintį ir tradicijas?

Tenka pripažinti, kad senosios Vėlinės, taip kaip jas suprato mūsų tėvai ir seneliai, sėkmingai stumiamos iš kasdienio gyvenimo, bandant jas pakeisti eiline komercine ir nieko bendro su Lietuva neturinčia pseudošvente.

Tikėtina, kad tai daroma tikslingai, siekiant Lietuvos gyventojus ne tik atpratinti nuo jų senųjų tradicijų, bet ir, naudojantis proga, dar giliau į užmarštį nustumti tuos, kurie nuoširdžiai kovojo dėl Lietuvos laisvės ir nuveikė dėl jos tiek, kiek visi šiandieniniai politikieriai nesugebės nuveikti per kitus 30-imt Nepriklausomybės (su sąlyga, kad ją išsaugosime) metus.

Vėlinių proga, 77.lt skaitytojus kviečiame prisiminti tikrus Lietuvių Tautos didvyrius, kuriems deja vietos istoriniuose vadovėliuose nerandama daug, arba nerandama visiškai. Neleiskime jų užmiršti niekada!

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas: eilę metų kalėjimuose praleidęs antisovietinis kovotojas

Gimė 1925 01 21 Kadrėnuose (Deltuvos vlsč., Ukmergės apskr.), mirė 2014 07 17 Vilniuje, palaidotas Dukstynoje (Ukmergės rj. savivaldybė), Lietuvos katalikų kunigas, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas. ^[1]

Visuomeninė veikla, kalinimas

Nuo 1972 aktyviai bendradarbiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje. 1978 su kitais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Už antisovietinę veiklą 1983 sovietų saugumo suimtas ir nuteistas 7 m. griežtojo režimo lagerio ir 3 m. tremties. 1983–88 kalėjo Čiusovojaus rj. griežtojo režimo lageriuose. 1988 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui R. Reaganui tarpininkaujant paleistas ir ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. 1988–90 lankė išeivių Lietuvių bendruomenes Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Veikla Lietuvoje

1990 Lietuvai paskelbus nepriklausomybę grįžo į Lietuvą. 1990–91 kardinolo V. Sladkevičiaus kancleris. 1991–92 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos‑Atkuriamojo Seimo deputatas. 1991–95 Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, dimisijos pulkininkas. Nuo 2000 Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyriausiasis kapelionas.

Disidentas Petras Cidzikas: žymiojo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo organizatorius

Gimė 1944 04 25 Šeštokuose, mirė 2019 01 21 Vilniuje (palaidotas Rokantiškių kapinėse Vilniuje), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas. ^[2]

Veikla

1971–73 studijavo teisę Vilniaus universitete. 1973 02 16 KGB suimtas; 4 m. kalintas specialiame kalėjime Įsrutyje, vėliau dar kelis kartus suimtas, 2 kartus teistas ir trumpai kalintas Lietuvoje. Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumo (1979) signataras. Inicijavo ir su kitais 1987 08 23 Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, surengė pirmąjį sovietinės okupacijos laikotarpiu mitingą, kuriame viešai pasmerktas Molotovo‑Ribbentropo paktas (mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo).

Vilniuje per 1989 02 16 mitingą prie Arkikatedros pirmą kartą paskelbė apie Mažosios Lietuvos sovietinį genocidą (Lietuvos gyventojų genocidas). 1988–90 surengė pasninko akcijų dėl politinių kalinių paleidimo, dėl Lietuvos dvasinio atgimimo ir Mažosios Lietuvos išlaisvinimo (ši truko 50 d.). 1990 09–10 suorganizavo žygį (su kryžiumi) į Maskvą ir 2 d. Vilniuje aplink KGB pastatą, 1993 08 – pasninko akciją dėl Rusijos Federacijos kariuomenės išvedimo (vadinamasis Sandoros aktas).

1990 08 inicijavo mišias prie Karaliaučiaus katedros J. Bretkūno Biblijos vertimo 400 metams paminėti; tai padėjo Kaliningrado srityje įregistruoti pirmąją lietuvišką katalikų bendruomenę. Vienas Mažosios Lietuvos reikalų tarybos steigėjų (1989), 1999–2002 vicepirmininkas. 1991 įsteigė Mažosios Lietuvos dvasinio atgimimo fondą. P. Cidziko iniciatyva nuo 1992 kasmet minimos sovietinio genocido Mažojoje Lietuvoje pradžios (1944 10 16) ir Tilžės Akto (1918 11 30) metinės. 1997 su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigais Keturnaujienoje (netoli Sintautų) surengė lietuviškų etninių žemių sujungimo simbolinį aktą.

Pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis Vytautas Skuodis

Gimė 1929 03 21 Čikagoje, mirė 2016 12 07 Vilniuje, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas. Geologas, mokslų daktaras.^[3]

Veikla

1953 baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1953 dirbo Sąjunginio projektavimo ir tyrimo instituto Hidroenergprojekt Vakarų ekspedicijoje. 1969–79 ir 1992–2001 dėstė Vilniaus universitete; docentas (1977). 1972 įsitraukė į pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui judėjimą. Bendradarbiavo nelegalioje antisovietinėje spaudoje, ją platino. Priklausė Lietuvos Helsinkio grupei, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui. Kaupė ir sistemino medžiagą apie tikinčiųjų teisių pažeidimus SSRS okupuotoje Lietuvoje, 1976–79 parengė ir išplatino knygą Dvasinis genocidas Lietuvoje (išspausdinta 1996).

1978–79 pogrindžio žurnalo Perspektyvos kūrėjas ir redaktorius. 1980 KGB suimtas, nuteistas; kalintas Baraševo lageryje (Mordovija). 1987 nuo tolesnės bausmės atleistas, ištremtas iš SSRS.

1987–92 gyvendamas Čikagoje aktyviai skleidė žinias apie padėtį SSRS okupuotoje Lietuvoje, teikė informaciją Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados valstybinėms įstaigoms, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose. 1988 buvo vienas koordinacinio centro Democracy and Independence (vienijo Vakaruose gyvenančius buvusius sovietinius politinius kalinius) kūrėjų. 1992 grįžo į Lietuvą. 1993–97 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius.

Antanas Terleckas: vienas žymiausių antisovietinių veikėjų, nebijojęs žodžio tarti ir po nepriklausomybės atgavimo

Gimė 1928 02 09 Krivasalyje (Saldutiškio vlsč.), mirė 2023 02 16 Vilniuje (palaidotas Rokantiškių kapinėse Vilniuje), vienas žymiausių Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo veikėjų. ^[4]

Veikla

1945 suimtas, bet neįrodžius narystės nelegalioje antisovietinėje organizacijoje Geležinis Vilkas po 2 mėn. paleistas. 1954 baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. 1956–57 LSSR Mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantas. 1954–57 SSRS Valstybinio banko Lietuvos skyriaus kredito inspektorius, Vilniaus miesto valdybos viršininko pavaduotojas. 1957 12 24 vėl suimtas, apkaltintas kuriant nelegalią organizaciją, ryšiais su neva reakcingais emigrantais. 1958 06 09 nuteistas (su kitais) 4 m. kalėti griežto režimo lageryje; kalintas iki 1960 11 Taišetlage (Irkutsko sr.).

1973 05 24 vėl suimtas, kaltintas stambaus masto grobstymu; nors kaltės įrodyti nepavyko, 1 m. kalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje. Paleistas turėjo teisę dirbti tik nekvalifikuotą darbą. 1975 08 04 parašė ir išplatino 17 inteligentų laišką, kritikuojantį Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjus dėl jų užsisklendimo konfesiniuose reikaluose, nepakankamą ryžtą ginant tautines vertybes. 1975 11 23 parašė atvirą laišką SSRS KGB pirmininkui J. Andropovui; jame išdėstė savo politines nuostatas, neteisėtą jo persekiojimą už pažiūras, pateikė faktų apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS, prievartinio rusinimo politiką, Lietuvos istorijos klastojimą. 1976 laiškas buvo išspausdintas JAV knygoje Gerbkite mano teises. 1976–77 su J. Sasnausku, K. Jokubynu ir kitais leido nelegalų leidinį Laisvės šauklys, vietoj jo nuo 1979 – Vytis.

A. Terleckas rašė ir į kitą nelegalią spaudą, perduodavo dokumentų, žinių Laisvės, Laisvosios Europos, Amerikos balso, Vatikano radijo stotims. 1977 08 23 buvo sulaikytas ir tardytas KGB, per kratą rasta ir konfiskuota antisovietinio turinio dokumentų, rankraščių, mašinraščių, literatūros. 1978 06 15 su kitais įkūrė nelegalią organizaciją – Lietuvos laisvės lygą ir tapo jos vadovu. Jos tautinės tarybos vardu paskelbė Deklaraciją dėl Lietuvos laisvės lygos tikslų. 1979 08 23 A. Terleckas su V. Bogušiu, J. Sasnausku, V. Šakaliu ir kitais parašė, surinko parašus ir išplatino Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumą, smerkiantį 1939 08 23 Maskvoje pasirašytą Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus; memorandume SSRS ir Vakarų valstybių vadovai raginami panaikinti pakto padarinius Baltijos valstybėms. A. Terleckas bendravo su rusų (S. Kovaliovu, A. Lavutu ir kitais) ir kitų tautų disidentais. 1979 10 30 A. Terleckas už antisovietinę veiklą suimtas ketvirtą kartą; nuteistas 3 m. griežto režimo lagerio (Permėje) ir 5 m. tremties (Omsukčane, Magadano sr.).

1987 grįžęs A. Terleckas, kaip Lietuvos laisvės lygos vadovas, 08 23 su kitais suorganizavo Vilniuje viešą nelegalų protesto mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo – pirmąjį Lietuvoje per SSRS okupaciją ir aneksiją. 1988–90 A. Terleckas rengė mitingus ir piketus, kuriuose reikalauta Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės. 1989 su kitais inicijavo parašų rinkimą, kad iš Lietuvos būtų išvesta SSRS okupacinė kariuomenė (įsitraukus Sąjūdžiui surinkta daugiau kaip 1,5 mln. gyventojų parašų). 1989 08 06 su Sąjūdžio, lietuvių išeivijos, Lietuvos komunistų partijos atstovais A. Terleckas Lietuvos laisvės lygos vardu pasirašė politinį memorandumą Gotlando komunikatą. 2004 m. aktyviai priešinosi prezidento Rolando Pakso nuvertimui. Nuo 2005 m. priklausė partijai Tvarka ir teisingumas.

Romualdas Ozolas: nepriklausomybės autorius, filosofas, visuomenininkas, politikas

Gimė 1939 01 31 Joniškėlyje, mirė 2015 04 06 Vilniuje, Lietuvos politikas, visuomenės veikėjas, publicistas. Filologas, filosofas.^[5]

Veikla

1962 baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. 1972–89 SSKP, 1989–90 savarankiškos Lietuvos komunistų partijos (jos centro komiteto ir jo biuro), 1993–2003 Lietuvos centro sąjungos (pirmininkas), 2003–05 Nacionalinės centro partijos (pirmininkas), nuo 2005 – Lietuvos centro partijos (2005–08 pirmininkas) narys.

1975–80 dirbo LSSR Ministrų Tarybos sekretoriate. 1980–89 Minties leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1988–90 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas. Politinio savaitraščio Atgimimas steigėjas (1988) ir pirmasis redaktorius (1988–92).

1989–90 SSRS liaudies deputatas, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, vienas komisijos Lietuvos nepriklausomybės planui parengti pirmininkų. 1990–92 Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatas, 1990–93 Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, Lietuvos valstybinių derybų su SSRS, vėliau Rusijos Federacija delegacijų narys, 1992 Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo grupės narys. 1990–91 Lietuvos Respublikos ministro pirmininko pavaduotojas. 1992–2000 Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1996–99 Seimo pirmininko pavaduotojas, 1994–95 Seimo Geros valios misijos Čečėnijos klausimams spręsti vykdomasis direktorius. 2012 žurnalo Nepriklausomybės sąsiuviniai vyriausiasis redaktorius.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas Kazys Jaunutis Bobelis

Gimė 1923 03 04 Kaune, mirė 2013 09 30 Saint Petersburge (palaidotas Ilinojuje), lietuvių politikos ir visuomenės veikėjas, chirurgas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, mokslų daktaras.^[6]

Veikla

1941 Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti mediciną. 1944 pasitraukė iš Lietuvos. Studijavo Grazo universitete. 1946 baigė Tübingeno universitetą. 1949 persikėlęs į Jungtines Amerikos Valstijas tęsė medicinos studijas. Apsigyveno Čikagoje. 1959–67 Loyolos universiteto Medicinos mokyklos urologijos instruktorius, 1967–74 Čikagos medicinos mokyklos klinikinės chirurgijos asocijuotasis profesorius. 1968–90 Jungtinių Amerikos Valstijų įvairių ligoninių chirurgijos skyrių vadovas. 1968–69 Ilinojaus valstijos gydytojų sąjungos pirmininkas.

Veikla išeivijoje

1962–76 JAV lietuvių bendruomenės tarybos narys. 1969–79 ALT pirmininkas, vėliau garbės pirmininkas. 1979–92 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijose (1978 Belgrade, 1980–81 Madride, 1984 Berne, 1986 Vienoje ir kitur) gynė Lietuvos laisvės reikalus. 1989 pasirašė Gotlando komunikatą.

Veikla po 1990

1991 grįžo į Lietuvą. 1991–2001 Krikščionių demokratų sąjungos valdybos pirmininkas, 2001–04 – partijos Lietuvos krikščionys demokratai pirmininkas. 1992–2006 Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1992–96 ir 2000–04 Mišrios Seimo narių grupės, 1996–2000 Jungtinės frakcijos, 2004–06 Valstiečių ir Naujosios demokratijos, 2006 – Liberalų demokratų frakcijos narys, 1993–2000 ir 2001–03 Lietuvos delegacijos ESBO parlamentinėje asamblėjoje vadovas (1994–2000 asamblėjos vicepirmininkas), 2000–04 Tarpparlamentinių ryšių su Turkijos Respublika grupės pirmininkas, 2003–04 Europos Parlamento stebėtojas, 2005–06 Seimo ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkas.