Prie Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės savaip prisidėjo daugybė iškilių asmenybių
Šiais metais minime jau 34-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Būtent 1990 m. šią dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė[1].
Nors iš pradžių Rusija nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, galiausiai jai teko tai padaryti. Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. vasarą.
Jau daugiau kaip tris dešimtmečius Lietuva mini Kovo 11-ąją: prisimena tos dienos žygdarbį bei kiekvieną signatarą, taip pat ir kitas asmenybes, kurios bėgant nepriklausomybės metais, vienu ar kitu būdu prisidėjo prie šalies puoselėjimo. Kviečiame prisiminti kelias iš daugelio asmenybių, kurie mums kūrė laisvę.
Romualdas Ozolas – filosofas, tapęs vieno svarbiausio Lietuvos istorijos etapo liudininku
Romualdas Ozolas gimė 1939 m. Joniškėlyje, Pasvalio rajone. Baigęs mokyklą jis studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, kur įgijo filologo specialybę.
Vėliau jis dirbo mokytoju, tęsė mokslus Vilniaus universiteto aspirantūroje, buvo Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros dėstytojas.
1973–1989 m. laikotarpiu buvo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP), Lietuvos komunistų partijos (LKP) nariu[2].
1988 m. jis tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o vėliau buvo ir Seimo tarybos nariu, Seimo tarybos pirmininko pavaduotoju.
Tuo metu, 1988–1990 m., jis buvo pirmojo nepriklausomo politinio savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius.
1990 m. vasario 24 d. R. Ozolas buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Rėkyvos rinkimų apygardoje, o tą lemtingą 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Vėliau jis buvo pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko pavaduotojas, buvo renkamas į Seimą su Lietuvos centro judėjimu, galiausiai tapo Lietuvos centro sąjungos pirmininku. Dirbo Varėnos raj. savivaldybės tarybos nariu.
2000 m. jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
R. Ozolas Anapilin išėjo 2015 m. balandžio 6 d. Jis palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.
Bronislovas Lubys – vienas svarbiausių Lietuvos pramonės puoselėtojų
Bronislovas Lubys gimė 1938 m. Baigęs mokslus jis studijavo Kauno politechnikos institute, o po studijų pradėjo dirbti Jonavos azotinių trąšų gamykloje „Azote“ arba dabartinėje „Achemoje“. 1971–85 m. ten jis buvo vyriausiasis inžinierius, 1985–91 direktorius, generalinis direktorius[3].
1990–1992 m. B. Lubys buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, tapo Nepriklausomybės Akto signataru, buvo Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas.
Vėliau jis vėl grįžo į verslą, 1993–1994 m. buvo „Achemos“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, nuo 1993 m. dar ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
B. Lubys buvo vienas aktyviausių Lietuvos pramonės kūrėjų ir puoselėtojų. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvoje steigiant stambiąją cheminių trąšų gamybos pramonę, kuravo specialistų šiai pramonės šakai ruošimą, profesinį tobulinimą. Ilgą laiką jis net buvo laikomas turtingiausiu žmogumi Lietuvoje.
B. Lubys mirė 2011 m., sustojus širdžiai. Jis palaidotas gimtojoje Plungėje.
Bronislovas Genzelis – rašytojas ir mokslininkas, daug dėmesio skyręs Lietuvos kultūrai
Bronislovas Genzelis gimė 1934 m. Jis studijavo Maskvos universitete, o grįžęs į Lietuvą 1959–61 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute 1961–64 m[4].
Vėliau B. Genzelis buvo Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto aspirantas, ilgus metus dėstė Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete.
1958–1989 m. laikotarpiu jis buvo komunistų partijos nariu, tačiau nuo 1990 m. priklausė Lietuvos demokratinei darbo partijai, prisijungė prie Sąjūdžio, buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, signatas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo komisijos narys.
1992–1996 m. buvo Seimo nariu, ėjo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pareigas, o nuo 1995 m. buvo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas.
B. Genzelis aktyviai domėjosi mokslu ir kultūra, jo mokslinių tyrimų kryptis buvo susietos su Lietuvos filosofija, kultūros istorija, jos sąveika su lenkų, rusų, vokiečių, latvių, čekų, ukrainiečių kultūromis.
Už nuopelnus jam buvo įteiktas Lietuvos Nepriklausomybės medalis, Gedimino ordino Komandoro kryžius, Lietuvos mokslo premija.
B. Genzelis mirė praėjusių metų pabaigoje, sulaukęs 89-erių, buvo palaidotas Vilniuje.
Vytautas Petkevičius – rašytojas, kurio „Durnių laivas“ įaudrino visą Lietuvą
Vytautas Petkevičius šiomis dienomis prisimenamas jau kiek kitoje šviesoje nei Nepriklausomybės Akto signatarai. Jis gimė 1930 m., buvo žinomu Lietuvos rašytoju, politiniu bei visuomenės veikėju[5].
Iš pradžių jis veikė komjaunuolių, komunistų partijoje, 1968-1970 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos konsultantas.
Jis reiškėsi„Žaliųjų“ judėjime ginant Lietuvos pajūrį nuo jūroje statomų naftos pavojingų gamtai gręžinių prie Kuršių Nerijos.
1988 m. prisijungė prie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, buvo Sąjūdžio Seimo ir Tarybos narys. 1992–96 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas.
V. Petkevičius parašė daugiau kaip trisdešimt knygų, kurios išverstos į dvidešimt dvi kalbas. Pagal jo scenarijus pastatyti kino filmai „Taranas“ ir „Duona“. Buvo kelių tarptautinių rašytojų organizacijų narys. Ypatingai vertinamas už indėlį į vaikų literatūrą.
Tačiau bene didžiausio visuomenės susidomėjimo sulaukė jo knyga „Durnių laivas“. Knyga buvo išleista 2003 m. ir iš karto tapo tikra sensacija šalyje. Visi norėjo įsigyti šį kūrinį, bibliotekoje prie jo rikiavosi eilės.
Knygoje rašoma apie Sajūdį, Nepriklausomybės paskelbimo ir atkurtos valstybės dešimtmečio laikotarpius, šių įvykių dalyvius, kuriuos autorius pažinojo ir kuriuos jis pats stebėjo. V. Petkevičius komiškai, kritiškai, su ironija ir sarkazmu atsiliepia apie šiuos įvykius ir padarytus politikų darbus[6]. Ši knyga daugelį privertė kitaip pažvelgti į minimo meto įvykius.
Knyga sukėlė tikrą skandalą, dalis kritikų teigė, kad tai „vienas problemiškiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros tekstų“.
Knygoje atskleidžia, kad kad Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Vytauto Landsbergio tėvas, buvo „Hitlerio draugas“, bendradarbiavo su KGB.
Pats V. Landsbergis iš karto po knygos išleidimo kreipėsi į teismą, reikalaudamas pripažinti tokią informaciją ir knygoje nurodytus teiginius kaip šmeižtą.
Teismai parankūs buvo būtent jam, tačiau eismo procesai baigėsi tik 2011 m., kai V. Petkevičius jau buvo miręs. Teisme pripažinta, kad paskelbta informacija neatitiko tikrovės, o 2018 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas šį nuosprendį patvirtino. Knygos platinimas uždraustas.
