Seimas pritarė premjerės pasiūlymui dėl privataus žydų turto kompensacijų
Pasirodžius informacijai apie valdančiųjų ketinimus skirti naujas nemenkas kompensacijas žydams už XX a. per Holokaustą nusavintą asmeninį turtą, požiūriai šiuo klausimu išsiskyrė. Kol Seimas ir Vyriausybė įtikėjo tokio sprendimo teisingumu, o pastaroji dar ir pasiūlė bendruomenei skirti net 37 mln. eurų dydžio kompensaciją, Kauno žydų religinė bendruomenė jaučiasi nuskriausta. Pasirodo, kad įstatyminė bazė Lietuvoje veikia „puikiai“ – įstatyme esą nenurodyta, kokios rūšies nekilnojamas turtas gali būti perduotas, o į jį esą visai netikėtai įsipainiojo ir gyvenamieji namai, priklausę fiziniams asmenims.
Ketvirtadienį Seimas pritarė premjerės Ingridos Šimonytės pateiktam įstatymo projektui, kuriuo numatoma žydams už Holokausto metu prarastą privatų turtą skirti 37 mln. eurų kompensacijų[3].
Už tai balsavo 85 Seimo nariai, prieš buvo 2 ir susilaikė 9 parlamentarai. Toliau projektą nagrinės Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Užsienio reikalų komitetai, jo svarstymas Seimo posėdyje numatytas gruodžio 15 dieną.
„Kodėl šis klausimas yra svarbus? Jis svarbus ne tik kaip tam tikra moralinė skola tiems, kurie neteko gyvybės ir turto per Holokaustą, bet taip pat kaip tam tikras Lietuvos tarptautinis įsipareigojimas. Mūsų vertinimu, šito įstatymo priėmimas leistų išties uždaryti klausimą, nustatant simbolinę kompensaciją už nusavintą turtą“, – pristatydama projektą kalbėjo ministrė pirmininkė[3].
Šiuo metu kompensacijos kasmet skiriamos tik už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą – 37 mln. eurų sumą įsipareigota išmokėti per dešimtmetį, o procesas turėtų būti užbaigtas iki kitų metų kovo.
Naujos kompensacijos būtų išmokamos per 2024-2030 metus. Naujame projekte siūloma, kad simbolinės kompensacijos būtų skiriamos už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą turtą, kuris priklausė iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais Lietuvoje gyvenusiems žydų tautybės asmenims[3].
Kompensacija esą priklausytų, jeigu asmenys neturėjo teisinės galimybės atkurti nuosavybės teisės į turtą ir nekilnojamąjį turtą įskaitant ir bešeimininkį nekilnojamąjį turtą, perimtą valstybės nuosavybėn dėl Holokausto nelikus tokio turto savininkų ar paveldėtojų.
JAV sveikina tokį pasiūlymą
Tuo tarpu JAV vyriausybė pareiškė itin sveikinanti tokį Lietuvos vyriausybės siūlymą spręsti įsisenėjusius Holokausto metu nuniokotos Lietuvos žydų bendruomenės restitucijos klausimus.
„Per Holokaustą Lietuvoje tiek nacių, tiek vietinių kolaborantų pastangomis buvo žiauriai nužudyti beveik 200 000 žydų, beveik visiškai sunaikinta Lietuvos žydų bendruomenė, kurios istorija šioje šalyje skaičiuojama šimtmečiais“, – teigė JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas[5].
Jis taip pat pridūrė, kad šiuo įstatymo projektu žengiamas žingsnis į ateitį išsaugant Holokausto atminimą sekančioms kartoms.
„Sveikiname šį Vyriausybės pasiūlymą. Šiuo įstatymo projektu būtų sprendžiamas poreikis grąžinti turtą įpėdiniams bei tiems kurie negali to reikalauti pagal galiojančius Lietuvos įstatymus dėl privačios nuosavybės grąžinimo. Šis klausimas buvo pabrėžtas Valstybės departamento 2020 m. ataskaitoje Kongresui pagal JUST aktą, pagal kurį Valstybės departamentas informuoja apie šalių pažangą sprendžiant Holokausto restituciją“, – prie sveikinimų prisidėjo JAV specialioji pasiuntinė holokausto klausimams Ellen Germain[5].
Jungtinės Valstijos aktyviai pasisako už tai, kad Holokausto laikų turtas būtų grąžintas teisėtiems savininkams, būtų suteikiamos kompensacijos už nacių laikų skriaudas bei užtikrintas tinkamas Holokausto minėjimas.
Kvepia turto nusavinimo afera?
Tačiau į šiuos pokyčius neigiamai sureagavo Kauno žydų religinė bendruomenė, kuri įžvelgia ir valstybės klastą. Anot bendruomenės, Vyriausybė šių metų lapkričio 9 d. nutarimais perdavė nuosavybėn valstybės turtą viešajai įstaigai „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“[8].
O štai čia ir prasideda visas galimybių raizginys – Lietuvos Respublikos geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad už Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą gali būti kompensuojama Vyriausybės sprendimu perduodant valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – pastatus ar jų dalis.
Visgi, kaip nurodo bendruomenė, Lietuvos Vyriausybės teisininkas Deividas Kriaučiūnas pastebėjo, kad įstatymas turi savų „skylių“ – pavyzdžiui, jame nėra įsakmiai nurodyta, kokios rūšies turtas gali būti perduodamas. Kitaip tariant – galima viskas, kas nėra uždrausta.
Kauno žydų religinė bendruomenė atkreipė dėmesį, kad nors viskas ir skamba gražiai, Vyriausybė minėtu nutarimu esą viešosios įstaigos nuosavybėn perdavė ne tik žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą, bet ir gyvenamuosius namus su jiems priklausančiais pastatais, priklausiusiems fiziniams asmenims Kaune, Vilniuje ir Panevėžyje.
„Perduodant nuosavybėn pastatus Viešajai įstaigai, buvo sukurptas labai įdomus dokumentų paketas, kuriame yra tokia įdomi Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos paruošta pažyma, kurioje, pvz., Šančių sinagoga Kaune tampa pastatų kompleksu, prigriebiant kaimyninį gyvenamąjį namą, kuris niekada nepriklausė Šančių sinagogai“, – teigiama bendruomenės išplatintame pranešime spaudai[8].
Bendruomenė atkreipė dėmesį ir į tai, kad pastatai, esantys Pylimo g. 4, Vilniuje, iki Antrojo pasaulinio karo priklausė fiziniams asmenims ir nebuvo religinės paskirties pastatai.
Didžiausią įniršį esą sukėlė tai, kad norint įtakingiems asmenims perduoti turtą, tai vyksta labai greitai ir tyliai, o kai paliečiamos tradicinių religinių bendruomenių nuosavybių teisių atkūrimas, tai vyksta metų metus, dokumentų paieškos Lietuvos valstybės archyvuose – ilgos ir nuobodžios.
Teisės požiūriu – nėra prie ko prikibti
Siekiant išvengti galimos korupcijos, Kauno žydų religinė bendruomenė raštu kreipėsi į Vyriausybę, VĮ Turto banką, Finansų ministeriją, taip pat teikė pastabas ir valstybės turto perdavimo viešajai įstaigai, prašydama, kad turto perdavimą ir nutarimo projektus įvertintų Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).
Tačiau visos šios pastangos, pasak bendruomenės, buvo nutrauktos, kai telefoninio pokalbio metu Vyriausybės teisininkas D. Kriaučiūnas esą pareiškė, kad nemato jokio reikalo kreiptis į minėtas institucijas – teisiniu požiūriu viskas yra gerai, o įstatyme taip pat nėra konkrečiai nurodyta, kokios rūšies nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas.
„Kompensacija už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą išmokėta, tačiau kokie konkretūs išliekamieji darbai buvo padaryti kompensacijos lėšomis? Ar restauruota nors viena sinagoga, pasinaudojant kompensacijos lėšomis? Ar sutvarkytos nors vienos žydų kapinės, atminimo vietos, sušaudymo vietos? Ne. Visos atminimo vietos, kapinės yra tvarkomos vietos savivaldos pastangomis. Sinagogos restauruojamos už valstybės biudžeto lėšas bei savivaldos lėšas“, – rašė Kauno žydų religinė bendruomenė[8].
Žydų memorialą užsimojo iškeldinti istoriškai Lietuvai svarbioje vietoje
Tačiau ties tuo valdančiųjų sprendimai žydų naudai nesibaigia, o politologas Vytautas Sinica pastebėjo, kad premjerė Ingrida Šimonytė siekia sukiršinti lietuvius ir žydus pasiūlydama Koncertų ir sporto rūmų vietoje įrengti žydų istorijos memorialą.
Toks sprendimas, pasak V. Sinicos – sunkiai paaiškinamas. Žinoma, kadaise šioje vietoje buvusios žydų kapinės, tačiau jų yra visame Vilniuje, tad kodėl pasirinkta būtent ši, istoriškai itin svarbi Lietuvai vieta?
Juk būtent šioje vietoje turėtų iškilti ne kas kitas, o Sąjūdžio muziejus, mat ši vieta yra ypatingai svarbi Sąjūdžio istorijos vieta po Lietuvos Mokslų Akademijos.
Kaip pastebi V. Sinica, gėdinga, tačiau Lietuvoje iki šiolei nėra Sąjūdžio istorijos muziejaus, nors solidarumo judėjimui atminti muziejų turi net Gdanskas.
„Snore“ laikyto turto klausimas palaidotas
Paliečiant žydų bendruomenės klausimą dėl kompensacijų jiems grąžinimo, žurnalistė Laima Lavaste atkreipė dėmesį į tai, kad puiku, kad valstybė grąžino nusavintą žydų turtą, nors jį susigraibstė net ne nepriklausoma Lietuva. Tačiau „Snoro“ indėlininkų klausimas esą vis dar išlieka atviras, o jau dešimtmetį – šiuo klausimu mirtina tyla.
L. Lavaste savo socialinėje feisbuko paskyroje pasidalino mintimis, kad šis klausimas išlieka opus, mat įšaldyti lieka įmonių milijonai, privačių žmonių obligacijų turtas, nepaisant to, kad ant obligacijų dokumentų buvo aiškiai, parašyta, kad jos esą yra apdraustos valstybiniu draudimu.
Tačiau šiuo klausimu, pasak jos, nei kas kruta, nei kas juda, nei apskritai buriasi į bendruomenes ir reikalauja to, kas išties priklauso jiems. Todėl šį klausimą pamažu jau „laidoja“ ir pats laikas.
