Lietuva atsisveikina su H. Vaitiekūnu: kolegų prisiminimai spaudžia širdį

E. Mildažytė: galėčiau jį laikyti savo mokytoju

Lietuvos žurnalistikos pasaulį pasiekė skaudi žinia – mirė ilgametis televizijos žurnalistas, redaktorius, laidų vedėjas ir knygos autorius Henrikas Vaitiekūnas. Apie jo mirtį LRT.lt patvirtino kolega, LRT operatorius Sigitas Kazlauskas. Žinia apie netektį paskatino buvusius bendradarbius prisiminti išskirtinę H. Vaitiekūno asmenybę, jo humorą ir kūrybinį palikimą. Ypač jautriai šiandien skamba ir paties žurnalisto anksčiau ištarti žodžiai apie mirtį, kurios, kaip jis tikino, nereikėtų bijoti.

Vieną ryškiausių Lietuvos televizijos asmenybių prisiminė su juo dirbusi žurnalistė Edita Mildažytė. Socialiniame tinkle ji pasidalijo ne tik jautriais atsisveikinimo žodžiais, bet ir linksmais bendro darbo nuotykiais.

Pasak E. Mildažytės, H. Vaitiekūnas buvo vienas žmonių, padėjusių jai žengti pirmuosius žingsnius televizijoje. Dar studijuodama ji sulaukdavo kvietimų kartu rengti reportažus laidai „Labas rytas“.

Žurnalistė prisiminė ir neįprastą filmavimą netoli Rokantiškių, kur privačioje sodyboje buvo auginama meškutė Nida. H. Vaitiekūnui pasiūlius gyvūną pavaišinti saldainiu, filmavimas virto netikėtu nuotykiu – E. Mildažytei teko bėgti nuo meškutės. Vėliau iš šių kadrų buvo sumontuotas humoristinis siužetas.

Prisiminimuose ji paminėjo ir kitus bendrus sumanymus: žaidimus, kuriuose buvo renkamas mokestis už perėjimą tiltu ar automobilių greitis matuojamas plaukų džiovintuvais.

Atsisveikindama su kolega E. Mildažytė rašė:

„Buvai ir esi šviesa, linksmumas ir geras ūpas, stiprokai dvelkiantis tabaku.“

A. Žukauskienė: pasaulį matė kitaip nei visi

Šiltais prisiminimais pasidalijo ir žurnalistė Algimanta Žukauskienė. Jos teigimu, H. Vaitiekūnas išsiskyrė ne tik profesiniais gebėjimais, bet ir savitu požiūriu į aplinką.

„Jis buvo labai įdomus, spalvingas žmogus. Jo darbe taip pat buvo sveiko humoro, daug ironijos pačiam sau, kitiems, avantiūrizmo, netgi intrigos“, – LRT RADIJUI pasakojo A. Žukauskienė.

Kolegė pabrėžė, kad žurnalistas puikiai valdė žodį, buvo pastabus ir mokėjo pastebėti tai, ko nepamatydavo kiti.

Būtent gebėjimas į kasdienes situacijas pažvelgti netikėtu kampu tapo vienu ryškiausių H. Vaitiekūno kūrybos bruožų.

Televizijoje paliko ryškų pėdsaką

Henrikas Vaitiekūnas gimė 1949 metų rugpjūčio 25 dieną Panevėžyje. Dar tais pačiais metais jo šeima persikėlė į Klaipėdą, kur būsimasis žurnalistas baigė vidurinę ir vaikų muzikos mokyklas.

Profesinį kelią jis pradėjo spaudoje. 1969 metais dirbo „Valstiečių laikraštyje“, vėliau – „Vakarinėse naujienose“ bei Vilniaus ir Šalčininkų rajonų laikraščių redakcijose.

1978–1993 metais H. Vaitiekūnas buvo Lietuvos televizijos „Panoramos“ reporteris. Vėliau ėmėsi autorinių televizijos projektų ir per savo karjerą sukūrė 15 laidų.

Tarp žinomiausių jo darbų – „Laisvės alėja“, „Geriau nebūna“ ir „Būna ir geriau“. Žiūrovai jį taip pat prisimena kaip televizijos žaidimo „Kas laimės milijoną?“ vedėją.

Ypatingą vietą jo kūrybinėje biografijoje užėmė „Laisvės alėja“. Ši laida gimė po 1991 metų Sausio įvykių, kai sovietų kariuomenei užėmus Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, dalis televizijos darbuotojų persikėlė dirbti į Kauną.

H. Vaitiekūnas vėliau pasakojo, kad tuo metu atsivėrusi kūrybinė laisvė leido eksperimentuoti ir kurti anksčiau televizijoje neįprastą satyrinį turinį.

Net sunkiausias ligas vadino gyvenimo pamokomis

H. Vaitiekūnas neslėpė, kad gyvenime teko patirti ir rimtų sveikatos išbandymų. Žurnalistas buvo susidūręs su onkologine liga, išgyveno kelias sudėtingas operacijas.

2024 metais LRT laidoje „Stilius“ jis atvirai pasakojo apie ligas ir tai, kaip jos pakeitė jo požiūrį į gyvenimą.

„Ligų aš turėjau daug. Gal daugiau nei vidutiniškai žmogus turi. Jos išmokė visų pirma pažinti save“, – sakė H. Vaitiekūnas.

Žurnalistas pabrėžė, kad net ir sunkią diagnozę stengėsi priimti ramiai. Jo manymu, ligos neturėtų būti suvokiamos vien kaip bausmė – jos taip pat gali tapti proga iš naujo įvertinti gyvenimą.

Patirtos sveikatos problemos paskatino jį padėti kitiems. H. Vaitiekūnas įsitraukė į Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) savanorišką veiklą.

Jis bendravo su žmonėmis, kuriems buvo diagnozuotas vėžys, dalijosi savo išgyvenimais ir stengėsi suteikti vilties tiems, kurie susidūrė su baime bei nežinomybe.

Prieš mirtį ištarti žodžiai šiandien įgauna ypatingą prasmę

Viename paskutinių savo televizijos interviu H. Vaitiekūnas kalbėjo ir apie temą, kurios daugelis žmonių vengia – mirtį.

2024 metais laidoje „Stilius“ jis svarstė, kad žmogaus santykis su gyvenimo pabaiga priklauso nuo jo pasaulėžiūros ir tikėjimo.

„Viskas priklauso nuo tavo požiūrio į pasaulį ir tikėjimo, kas atsitinka po mirties. Žmonės bijo mirties. Na, žinokit, nereikia jos bijoti“, – kalbėjo žurnalistas.

Net ir tokiame pokalbyje jis neprarado sau būdingo humoro.

H. Vaitiekūnas tikėjo, kad juokas padeda lengviau įveikti sunkumus, o žmogus net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis neturėtų prarasti smalsumo, noro planuoti ir gyventi.

Rašė knygas, rūpinosi gyvūnais ir padėjo žmonėms

Pasitraukęs iš aktyvios televizijos veiklos, H. Vaitiekūnas ir toliau rašė apie sveikatą, visuomenę bei kasdienį gyvenimą. Dalį savo tekstų jis sudėjo į knygą „Felčerio užrašai“.

Žurnalistas taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Ilgus metus buvo Lietuvos gyvūnų globos draugijos respublikinės tarybos narys, nuo 2008 metų priklausė Lietuvos savanorių draugijos tarybai.

Už gyvūnų globą buvo apdovanotas Šv. Pranciškaus medaliu.

Su žmona Maryte Vaitiekūniene užaugino dukrą Ievą.

H. Vaitiekūno netektis paliko tuštumą Lietuvos žurnalistikos bendruomenėje, tačiau jo sukurtos laidos, tekstai ir kolegų prisiminimai išsaugojo tai, kuo jis išsiskyrė – gebėjimą į gyvenimą žvelgti su humoru net tada, kai kalbama apie pačius rimčiausius dalykus.