Kodėl vieni per krizes praranda viską, o kiti atsitiesia? Nobelio premija – atsakymų ieškojusiems mokslininkams

Nobelio premijos laureatai atskleidė, kaip ekonominius sukrėtimus galima sušvelninti

Kodėl kyla kainos, kada ekonomikai gresia nuosmukis ir kaip valstybės gali apsaugoti gyventojus nuo finansinių sukrėtimų? Atsakymų į šiuos klausimus ieškoję du JAV mokslininkai sulaukė aukščiausio įvertinimo ekonomikos pasaulyje.

2026 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatais tapo Stanfordo universiteto profesorius Robertas E. Hallas ir Kolumbijos universitete dirbantis Michaelas Woodfordas. Pirmadienį, spalio 12 dieną, paskelbta, kad mokslininkams prestižinis apdovanojimas skirtas už makroekonominio stabilizavimo mikroekonominių pagrindų sukūrimą.

Už sudėtingai skambančio mokslinio įvertinimo slypi klausimas, tiesiogiai susijęs su milijonų žmonių kasdienybe: kaip valdyti ekonomiką, kad krizės būtų ne tokios skaudžios, o infliacija ir nedarbas nepadarytų kuo didesnės žalos.

Šių metų laureatų darbai padėjo pakeisti ekonomistų požiūrį į tai, kaip veikia valstybės ūkis ir kodėl net iš pirmo žvilgsnio teisingi politiniai sprendimai kartais neduoda laukiamų rezultatų.

Sprendimai, nuo kurių priklauso milijonų žmonių piniginės

Ekonomikos valdymas nėra vien statistinių lentelių ar sudėtingų formulių klausimas.

Kai centrinis bankas didina palūkanų normas, tai gali pajusti būsto paskolą turinti šeima. Kai valstybė didina išlaidas, tai gali paskatinti verslo veiklą ir darbo vietų kūrimą. O kai gyventojai pradeda baimintis dėl ateities, jie gali mažinti vartojimą ir taip prisidėti prie ekonomikos lėtėjimo.

Būtent tokių tarpusavio ryšių supratimas tapo svarbia R. E. Hallo ir M. Woodfordo mokslinių darbų dalimi.

Jų tyrimai padėjo ekonomikos modeliuose daugiau dėmesio skirti ne vien bendriems šalies rodikliams, bet ir konkrečių žmonių bei įmonių sprendimams.

Tai leidžia geriau paaiškinti, kodėl vienos ekonominės priemonės padeda suvaldyti krizę, o kitos gali sukelti papildomų problemų.

Nobelio premijos komiteto vertinimu, laureatų darbai suteikė naujų galimybių kurti veiksmingą ekonomikos stabilizavimo politiką.

Praėjusio amžiaus krizė privertė ekonomistus suabejoti senomis taisyklėmis

Norint suprasti šių metų Nobelio premijos reikšmę, verta prisiminti laikotarpį, kai ekonomikos pasaulyje įsigalėję įsitikinimai buvo rimtai sukrėsti.

XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Vakarų valstybės susidūrė su itin nepalankiu reiškinių deriniu. Naftos kainų šuoliai, spartus kainų augimas, didelis nedarbas ir menkas ekonomikos augimas sukūrė padėtį, kuriai įprasti sprendimai sunkiai tiko.

Šis reiškinys vadinamas stagfliacija.

Iki tol ekonominėje politikoje didelę įtaką turėjo britų ekonomisto Johno Maynardo Keyneso idėjos. Pagal jas valstybė gali padėti ekonomikai atsigauti skatindama paklausą, o perkaitimo laikotarpiu – ją ribodama.

Tačiau aštuntajame dešimtmetyje išryškėję ekonominiai sunkumai parodė, kad vien tokių principų nepakanka.

Ekonomikos skatinimas ne visada sumažindavo nedarbą, o kai kuriais atvejais dar labiau sustiprindavo infliacinį spaudimą.

Dėl to imta kelti klausimą, ar valstybės apskritai gali veiksmingai sušvelninti ekonomikos svyravimus.

Ekonomikos paslapties ieškojo žmonių elgesyje

R. E. Hallas ir M. Woodfordas prisidėjo prie ekonomikos mokslo krypties, kuri siekė atsakymų ieškoti ten, kur prasideda visi ekonominiai procesai – žmonių ir įmonių sprendimuose.

Užuot rėmęsi vien ankstesniais statistiniais ryšiais tarp infliacijos, vartojimo ir gamybos, naujesni modeliai ėmė aiškintis, kodėl namų ūkiai taupo, skolinasi ar išleidžia pinigus, o įmonės keičia kainas ir investicijų planus.

Toks požiūris leido sukurti nuoseklesnį ryšį tarp atskirų ekonomikos dalyvių elgesio ir bendros šalies ekonominės padėties.

Pavyzdžiui, net jei žmogaus pajamos šiandien nesumažėjo, nerimas dėl galimo darbo praradimo ateityje gali paskatinti jį atsisakyti didesnių pirkinių.

Jeigu taip pasielgia daugybė gyventojų, mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Įmonės gali pradėti mažinti gamybą, o tai dar labiau paveikia užimtumą.

Tokie procesai paaiškina, kodėl ekonomikos pokyčius lemia ne tik dabartinė situacija, bet ir visuomenės įsivaizdavimas apie ateitį.

Kodėl centrinio banko pažadas kartais gali būti toks pat svarbus kaip jo sprendimas?

Vienas reikšmingiausių naujesnių makroekonominių modelių elementų – lūkesčių vaidmuo.

Jeigu gyventojai ir verslas tiki, kad kainos ateityje sparčiai augs, jie gali atitinkamai keisti savo elgesį jau šiandien.

Darbuotojai gali siekti didesnio atlyginimo, įmonės – iš anksto kelti kainas, o pirkėjai – skubėti įsigyti prekių, kol jos dar nepabrango.

Tokie sprendimai savo ruožtu gali prisidėti prie tolesnio infliacijos augimo.

Tačiau galimas ir priešingas poveikis.

Jeigu centrinis bankas įtikina rinkos dalyvius, kad infliacija bus suvaldyta, lūkesčiai gali padėti stabilizuoti ekonominę padėtį.

Todėl ekonomikos valdymui svarbūs ne tik palūkanų normų ar biudžeto pakeitimai, bet ir valdžios institucijų patikimumas, nuoseklumas bei gebėjimas aiškiai paaiškinti savo veiksmus.

Šių metų Nobelio laureatų darbai padėjo tokius ryšius išsamiau įtraukti į ekonominius modelius.

Moksliniai atradimai tapo praktiniu įrankiu valdžios institucijoms

Nobelio ekonomikos premijos komitetas pažymi, kad R. E. Hallo ir M. Woodfordo indėlis neapsiriboja teoriniais tyrimais.

Jų darbai prisidėjo prie modelių, kuriais remiasi centriniai bankai ir vyriausybės, siekdami įvertinti galimas ekonominės politikos pasekmes.

Tokie įrankiai ypač reikalingi netikėtų sukrėtimų metu.

Energetikos krizė gali staiga padidinti įmonių gamybos sąnaudas ir gyventojų išlaidas. Vartojimo sumažėjimas gali pristabdyti ekonomikos augimą. O pernelyg spartus skolinimasis gali sukurti papildomų rizikų finansų sistemai.

Tokiose situacijose politikos formuotojams svarbu suprasti ne tik tai, kas vyksta šiuo metu, bet ir kaip skirtingos priemonės paveiks žmonių bei verslo sprendimus ateityje.

„Laureatų darbai suteikė stabilų teorinį pagrindą modeliams, kuriuos dabar visame pasaulyje naudoja centriniai bankai ir vyriausybės. Jų dėka esame geriau pasirengę reaguoti į ekonominius sukrėtimus, pavyzdžiui, energetikos krizes ar staigius namų ūkių vartojimo pokyčius“, – pažymėjo Ekonomikos mokslų premijos komiteto pirmininkas Johnas Hassleris.

Kas yra šių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatai?

Robertui E. Hallui šiemet yra 83 metai. Jis dirba Stanfordo universitete Kalifornijoje ir yra vienas žinomų JAV makroekonomikos tyrėjų.

Antrasis laureatas Michaelas Woodfordas gimė 1955 metais. Jis yra Kolumbijos universiteto Niujorke profesorius.

Abiejų mokslininkų darbai prisidėjo prie platesnio supratimo apie tai, kaip pinigų ir fiskalinė politika veikia ekonomiką, kai gyventojai bei įmonės savo sprendimus grindžia ne tik dabartine padėtimi, bet ir ateities prognozėmis.

Nobelio komitetas jų indėlį įvertino kaip svarbų žingsnį siekiant veiksmingiau valdyti ekonomikos pakilimus ir nuosmukius.

Nobelio ekonomikos premija – ypatingas apdovanojimas

Nors šis apdovanojimas įprastai vadinamas Nobelio ekonomikos premija, oficialus jo pavadinimas yra Švedijos centrinio banko ekonomikos mokslų premija Alfredui Nobeliui atminti.

Kitaip nei medicinos, fizikos, chemijos, literatūros ir taikos premijos, ekonomikos apdovanojimas nebuvo įtrauktas į A. Nobelio testamentą.

Jis įsteigtas vėliau, o pirmą kartą įteiktas 1969 metais.

Nepaisant šio skirtumo, premija laikoma vienu svarbiausių tarptautinių ekonomikos mokslo įvertinimų.

2025 metais ją pelnė Joelis Mokyras, Philippe'as Aghionas ir Peteris Howittas, kurių tyrimai padėjo paaiškinti inovacijų reikšmę ilgalaikiam ekonomikos augimui.

Šių metų laureatai įvertinti už kitą svarbią ekonomikos mokslo sritį – galimybes sumažinti ekonominių sukrėtimų žalą.

Šiemet Nobelio premijų laureatais tapo ir kitų sričių mokslininkai

2026 metų Nobelio premijų sezonas prasidėjo paskelbus medicinos srities laureatus.

Šis apdovanojimas skirtas Karlui Deisserothui, Peteriui Hegemannui ir Georgui Nageliui už atradimus, susijusius su optogenetika ir šviesa valdomais jonų kanalais.

Fizikos premija atiteko Francis Halzenui už darbą, susijusį su „IceCube“ neutrinų observatorija ir didelės energijos kosminės kilmės neutrinų tyrimais.

Chemijos srityje įvertinti Henri Kaganas ir Kenso Soai, prisidėję prie asimetrinės organinės sintezės tyrimų.

Literatūros premijos laureate paskelbta Kanados poetė ir rašytoja Anne Carson, o Nobelio taikos premija skirta Pietų Afrikos teisininkei ir žmogaus teisių gynėjai Navanethem „Navi“ Pillay.

Ekonomikos premijos paskelbimas tradiciškai užbaigė šių metų laureatų pristatymą.

Milijoninis prizas ir karališkoji ceremonija

Šių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatams atiteks ne tik tarptautinis pripažinimas, bet ir piniginis apdovanojimas.

Bendra premijos suma siekia 12 mln. Švedijos kronų, arba apie 1,06 mln. eurų.

Gruodžio 10 dieną R. E. Hallas ir M. Woodfordas bus pagerbti iškilmingoje ceremonijoje Stokholme, kurioje tradiciškai dalyvaus Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas.

Laureatams bus įteikti diplomai, aukso medaliai ir piniginiai apdovanojimai.

Tą pačią dieną Norvegijos sostinėje Osle bus įteikta Nobelio taikos premija.

Nors ekonomikos premija skiriama už mokslinius tyrimus, jų reikšmė gali būti jaučiama gerokai už universitetų ribų.

Palūkanų normos, darbo vietos, kainų stabilumas ir valstybės sprendimai krizės metu yra klausimai, kurie paliečia beveik kiekvieną gyventoją.

Būtent todėl šių metų laureatų indėlis svarbus ne tik ekonomistams – jų darbai padeda geriau suprasti, kaip išvengti situacijų, kai ekonominiai sukrėtimai virsta ilgalaikėmis visuomenės problemomis.