Pasididžiavimo mėnesio proga – diskusijos apie branduolinius ginklus ir LGBTQ
Apie tai, portale „thebulletin.org“ pasirodžiusiame straipsnyje, rašo Luisas Reitmanas ir Sneha Nair. [1]
Savo medžiagą jie pradėjo nuo žinutės, kurios Vienos nusiginklavimo ir neplatinimo centras sulaukė 2022 m. gruodį, kai surengė diskusiją dėl LGBTQ tapatybę ir branduolinę ginkluotę.
Pasak autorių, įrašas – „Jie neturėtų leisti psichikos ligonių prie masinio naikinimo ginklų“ – buvo vienas švelniausių iš tų, kurie atsirado Centro „Twitter“ paskyroje.
L. Reitmenas ir S. Nair nurodė, kad renginys susilaukė „didžiulio ir plataus masto palaikymo iš kai kurių žinomiausių branduolinės srities veikėjų“, tačiau pripažino, jog niekinantys įrašai „Twitter“ patvirtino visuomenėje įsigalėjusią nuostatą, jog kitoniškumas neturi jokios įtakos branduolinei politikai.
LGBTQ ir branduolinės ginkluotės problemą (?) autoriai prisiminė dėl to, kad birželis daugelyje Vakarų šalių buvo paskelbtas „pasididžiavimo mėnesiu“. Pasak jų, kitoniškų asmenų diskriminacija gali daryti neigiamą įtaką branduoliniam saugumui ir didinti branduolinį pavojų.
Jie akcentuoja, kad kitoniškų asmenų įtraukimas į branduolinę politiką „nėra tik etikos ir socialinio teisingumo klausimas“, bet tai yra būtina formuojant veiksmingą branduolinę politiką.
Psichologijos ir elgesio mokslo srityse atlikti tyrimai rodo, kad iš įvairių žmonių sudarytos komandos atidžiau nagrinėja prielaidas ir įrodymus, daro mažiau klaidų, konstruktyviau aptaria problemas ir geriau keičiasi naujomis idėjomis ir žiniomis. Todėl, L. Reitmeno ir S.Nair nuomone, kai sprendimų priėmimo rizika yra tokia pat didelė, kaip ir branduolinių ginklų problemos atveju, šalių vyriausybės negali sau leisti prarasti kitoniškų žmonių žmogiškojo kapitalo ir potencialo.
Autoriai akcentuoja, kad LGBTQ žmonės būdami kitokie nei aplinkiniai, turi išmokti prisitaikyti, ugdyti gebėjimą klausytis ir užjausti, pasitelkti įgūdžius bei atkaklumą, kad būtų išgirsti.
Tai pat pabrėžiama, kad nuo branduolinė ginkluotės problematikos yra nušalintos moterys, nors jų pritraukimas leistų kritiškiau nagrinėti prielaidas ir nustatyti atominio ginklo panaudojimo grėsmes bei riziką.
Dabartinė situacija, pasak jaunųjų rašytojų, darbo vietose didina kitoniškų žmonių patiriamą psichologinę įtampą, kadangi jie daugiau dėmesio skiria ne savo potencialių galimybių išnaudojimui, o prisitaikymui prie likusiųjų. Tai esą patvirtina šio srityje dirbančių kitoniškų asmenų, tokių kaip JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojo, atsakingo už branduolinių ir masinio naikinimo ginklų politiką, Ričardo Džonsono, patirtis. Pasak jo, kadangi jis yra homoseksualas, jam trukdoma reikštis ar aktyviai įsitraukti į darbą, kuriame, tradiciškai, vyrauja heteroseksualūs vyrai.
Nepagrįsdami savo minčių jokiais logiškais įrodymais, straipsnio autoriai teigia, kad tradicinių pažiūrų bendruomenės atsiribojimas nuo kitoniškų asmenų didina pažeidžiamumą priimant su branduoline ginkluote susijusius sprendimus. Taip pat, be jokio patikslinimo, užsipuolamas šimtmečiais gyvuojantis požiūris, kad lytis įgyjam gimstant, kas esą suponuoja požiūrį, jog būti heteroseksualu yra normalu, o buvimas homoseksualu ar translyčiu yra nukrypimas.
„Queer“ asmenys neturėtų būti diskriminuojami, nes… neturėtų. Kitus turbūt galima
Publikacijoje taip pat apgailestaujama, kad priimami į darbą „queer“ asmenys (visi asmenys, kurie nepatenka į lyties ir seksualumo normas. Istoriškai tai buvo žeminantis žargono terminas, vartotas nurodant žmones iš lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių, Queer ir (arba) savo tapatybės ieškančių asmenų bendruomenių. Nuo 1980-ųjų LGBTQ bendruomenė priėmė ir atkūrė terminą kaip pasididžiavimo simbolį).[2] vis dar susiduria su diskriminacija.
Dažnai minima queer žmonių neįtraukimo priežastis yra ta, kad jie gali būti šantažuojami dėl savo seksualinio pasirinkimo, kas vėliau galėtų paveikti ir bendrą saugumo sistemą. Tokie nuogąstavimai, jaunųjų rašytojų teigimu, grindžiami pasenusiu kultūriniu požiūriu į LGBTQ bendruomenę, o ne įrodymais, kad „queer“ žmonės kelia pavojų saugumui. Nepaisant nesėkmių, visuomenės pritarimas „queer“ bendruomenei auga visame pasaulyje, o tariamos šnipinėjimo ir homoseksualumo sąsajos yra nepagrįstos. Tačiau branduoliniai objektai vis dar garsėja tuo, kad yra nepalankūs „queer“ žmonėms ir bei nesugeba ištirti su homofobiškais išpuoliais bei priekabiavimu susijusių skandalų. Iš dalies taip yra dėl to, kad branduolinėje srityje trūksta įvairovės. Vienarūšės organizacijos turi didesnę riziką izoliuoti „queer“ darbuotojus, todėl jie tampa pažeidžiami.
Daugumą darbuotojų gali nepalankiai žiūrėti į kitoniškus asmenis, nors branduolinio saugumo praktika turėtų susilaikyti nuo asmens elgesio ar tapatybės traktavimo kaip rizikos veiksnio ir sutelkti dėmesį į netinkamo elgesio, rodančio piktavališkus ketinimus, nustatymą. Nesugebėdami sukurti draugiškos darbo vietos branduoliniuose objektuose – tiek kariniuose, tiek civiliniuose – praktikai rizikuoja sumažinti organizacijos branduolinio saugumo kultūros efektyvumą. JAV Nacionalinės branduolinio saugumo administracijos seksualinio priekabiavimo ataskaitoje teigiama, kad toks priekabiavimas gali sukelti žalingą psichologinį, fizinį, profesinį ir ekonominį poveikį priekabiavimą patiriantiems darbuotojams. Tai taip pat gali turėti įtakos aplinkai, kurioje jie dirba, ir dėl to gali sumažėti organizacijos našumas ir produktyvumas bei padidėti darbuotojų kaita. Nacionalinio saugumo sąlygomis seksualinis priekabiavimas gali pakenkti pagrindinėms organizacijos vertybėms, sanglaudai ir pasirengimui, taip pat visuomenės geranoriškumui.
Šie seksualinio priekabiavimo pavojai taip pat yra svarbūs homofobijos ir LGBTQ atskirties nuo branduolinės srities kontekste ir parodo saugumo spragas, su kuriomis susiduria branduoliniai objektai, kai nesugeba kovoti su „queer“ žmonių diskriminacija. Į sprendimų dėl branduolinės energetikos priėmimo procesą įtraukus platesnį žmonių ratą, galima išsamiau apibrėžti, kas yra grėsmė branduoliniam saugumui, įsitikinę L. Reitmenas ir S. Nair. To pavyzdys, pasak jų yra grėsmė, kurią kelia kai kurios baltųjų rasės grupės, planuojančios įsigyti branduolinių ginklų ar medžiagų, o šis procesas gali likti nepastebėtas, nes baltieji darbuotojai nesuvokia tokių grupių ir jų ideologinių motyvų kaip atitinkamos grėsmės branduolinio saugumo misijai.
Taip pat medžiagos autoriai nurodė, kad „Greenham Common Women’s Peace Camp“ (moterų taikių protestų stovyklos, įkurtos protestuoti prieš branduolinių ginklų dislokavimą Berkšyre, Anglijoje) [3], 19 metų protestuojanti prieš JAV branduolinių raketų saugojimą Jungtinėje Karalystėje, atkreipė dėmesį į branduolinių ginklų „lytiškumą“. Protestuotojos, tarp kurių yra nemažai lesbiečių, „nustatė“, kad tos pačios jėgos struktūros, kuriose dominuoja vyrai, palaikė moterų priespaudą ir branduolinį ginklavimąsi. Jos branduolinius ginklus apibrėžė pagal jų keliamą egzistencinę grėsmę, o ne pagal jų tariamai siūlomą apsaugą.
LGBTQ ragina nebijoti mirties, kad ir ką tai bereikštų
Visa tai, autorių nuomone, lemia, kad atėjo laikas veikti dar aktyviau, nes branduolinė sritis ir toliau lieka uždara LGBTQ žmonėms. Jie ragina, nebijant teisinio persekiojimo, susidorojimo ar net mirties, toliau atvirai kalbėti apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria LGBTQ bendruomenė. Prabilę apie mirtį, L. Reitmenas ir S. Nair, akcentuoja, kad branduolinėje srityje gali dalyvauti visi, o įtraukimas į ją LGBTQ bendruomenės būtų kai kas daugiau, negu tik socialinių problemų sprendimo pradžia. Jų nuomone, valdžioje esantys žmonės ir institucijos, kurioms jie tarnauja, turi išreikšti savo paramą LGBTQ įtraukčiai ne tik todėl, kad tai yra teisingas dalykas, bet ir todėl, kad „queer“ žmonės prideda vertės branduolinių ginklų politikai ir diskursui. Sprendimų priėmėjai turėtų ieškoti LGBTQ įtraukties, kad pasiektų geresnių branduolinės politikos rezultatų, ir sukurti aplinką, kurioje „queer“ žmonės galėtų be baimės realizuoti savo specifinius įgūdžius ir gyvenimišką patirtį. Priešingi argumentai yra tokie pat sustingę ir pasenę, kaip ir tie, kurie juos išsako.
Įdomu tai, kad per visą ilgą straipsnį autoriai nė karto neužsimena apie darbui branduolinėje srityje būtiną išsilavinimą ar psichinę sveikatą. Taip pat jų karinga retorika neleidžia pamiršti to, kaip tolerancijos savo atžvilgiu vis agresyviau reikalaujantys „queer“ žiūri į kitaminčius. Tai labai aiškiai parodo paskutinis sakinys apie „pasenusius argumentus ir jų autorius“. Tad ar tikrai branduolinis sektorius turi tapti dar viena sritimi, į kurią dirbti žmonės būtų priimami ne pagal gebėjimus ir išsilavinimą, bet pagal kažkieno sugalvotas rasės/lyties/amžiaus kvotas? Nors gal tokie sprendimai stumiami puikiai suprantant, kuo tai gali baigtis?
