Šalies valdžia apsisprendė, tačiau neįtraukė į referendumą svarbiausio klausimo
Aštriais pasisakymais garsėjantis lenkų žurnalistas ir apžvalgininkas Konradas Renkasas (Konrad Rękas) pareiškė, kad, valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) pastangomis, referendumo dėl naujos valstybės kūrimo klausimai jau tapo žiniasklaidos diskusijų objektu.[1]
Jo teigimu, keturios viešai iškeltos problemos tėra rinkiminiai šūkiai, leidžiantys visą dėmesį nukreipti į Jaroslavo Kačinskio (Jarosław Kaczyński) komandai patogias temas.
Visgi K. Renkasas pripažįsta, kad tokia taktika yra susijusi su tam tikra rizika, nes sunku tikėtis, kad rinkėjai keturis kartus pasakys „Ne“. Ypač dėl to, kad kai kurie klausimai kelią nemažą painiavą. Vienas tokių – pensinio amžiaus ilginimo klausimas, kuris, priešingai partijos PiS ketinimams, gali būti suvokiamas kaip valdžios noras priversti žmones dirbti kad ir iki 70-ies. Tokia pozicija senstančioje Lenkijoje gali būti sunkiai priimama ir tai gali paveikti ligšiolinį dešiniųjų elektoratą. [2]
Tiesa, pasak jo, J. Kačinskis visus niuansus bando užgožti įkyria propagandine kampanija, nors vienintelis tikrai aktualus referendumo klausimas turėtų būti toks: ar norite, kad pabėgėliai iš Ukrainos būtų sugrąžinti į savo šalį?
Žurnalistas atkreipia dėmesį į tai, kad nėra ryšio tarp referendumo temų ir tikrosios PiS politikos, kuria siekiama valstybės turtą perleisti sudėtingam dukterinių įmonių tinklui bei masiškai priimti imigrantus ne tik iš Ukrainos, bet ir iš Azijos. Jis primena, kad PiS propaganda retai siejasi su realybe, todėl spėlioti apie tolesnę partijos politinę veiklą remiantis jos deklaracijomis nėra prasmės. Tai tarsi Ukrainos vėliavų nuėmimas nuo viešųjų pastatų, kas yra dar vienas grynai rinkiminis gestas, neturintis jokios įtakos vis dar gyvuojančiam proukrainietiškam Trečiosios Lenkijos Respublikos valdžios požiūriui. Aišku, jos atstovai dabar raukys antakius, sukąs dantis, gal net pusę lupų prisimins Voluinę, tačiau milijardai iš Lenkijos biudžeto ir lenkiški ginklai toliau keliaus ukrainiečiams, o Lenkijos sienos liks atviros pabėgėliams iš Ukrainos bei šios šalies gaminamoms prekėms. Apžvalgininkas prognozuoja, kad daugiausia, ką šiuo atveju nuveiks valdančiosios partijos nariai, tai apsimes, jog nėra patenkinti tuo, kas vyksta.
Krizė Ukrainoje, toliau – krizė Baltarusijoje?
Kita vertus, žurnalisto nuomone, gali veikti ir priešingas grįžtamasis ryšys, t. y. ne tiek vidaus politika paveiks užsienio politiką, kiek tarptautinė situacija, kuri gali turėti nemažą įtaką šalies vidaus politikai.
Vis garsiau kalbama, kad dėl situacijos Lenkijos – Baltarusijos pasienyje būtų galima atšaukti tiek rinkimus, tiek referendumą. Visiškai realus ginkluotas konfliktas tarp šalių ar net eilė tinkamai inscenizuotų incidentų leistų įvesti nepaprastąją – karinę padėtį ir pereiti prie imigracijos ribojimo. Po tokio žingsnio, K. Renkaso nuomone, Lenkijos Respublika taptų panaši į Volodymyro Zelenskio Ukrainą bei tai taptų dar vienu žingsniu link UkroPolijos, t.y., tam tikros „sąjungos“ su likusia neužimta Ukrainos teritorija, sukūrimo. Galų gale, kam daryti rinkimus viename iš jos komponentų, jei kitame, svarbesniame, parlamentinės sistemos egzistavimas, asociacijų laisvė ar teisinė valstybė net nepreziumuojama?
Tuo pat metu žiniasklaidoje sklando diskusijos apie tai, ar „Wagnerio“ grupės lyderių Jevgenijaus Prigožino ir Dmitrijaus Utkino mirtis gali turėti įtakos minėto scenarijaus įgyvendinimui Lenkijoje. Apie incidentą, pasak žurnalisto, žinoma per mažai, tačiau taip sutapo, kad po J. Prigožino žūties Lenkijos ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis (Mateusz Morawieck) Lenkijos žiniasklaidoje paskelbė, kad „ nelegalių imigrantų ataka Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje“ buvo sėkmingai atremta. Susidarė įspūdis, kad buvo pritaikyta sena lenkų patarlė: katė mirė – pelės pradeda žaisti.
Kita vertus, charizmatiškojo „Wagnerio“ lyderio, kuris Varšuvos propagandoje pastaruoju metu lenkė net Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, dingimas taip pat yra tam tikra žinutė: „Privalome apsiginti nuo Baltarusijos [tiksliau, pulti ją], nes ten yra tie baisūs vagneriečiai ir prigožinai!“
Žurnalistas priminė, kad isterija kilo po to, kai didžiulių Vidaus saugumo agentūros ir prokuratūros tiriamojo potencialo pastangų dėka Krokuvoje pavyko aptikti… lipduką su „Wagner“ logotipu, o jį viešajame tualete priklijavęs asmuo buvo apkaltintas… šnipinėjimu.
Norint ir toliau gąsdinti lenkus, reikia sugalvoti ką nors kita, todėl tikriausiai tam buvo ištraukta žinia apie „legionelių epidemiją“ Žešuve (t. y. pagrindiniame Vakarų pagalbos Kijevui centre), tarsi užsimenant, kad tai buvo teroro aktas arba tiesioginės Rusijos biologinės atakos prieš Lenkiją rezultatas. [3]
„Kaip viduramžiais žydai, kurie per pogromus buvo apkaltinti šulinių nuodijimu – dabar rusai slankioja aplink Lenkiją ir į vandentiekį leidžia mirtinas bakterijas!“ – ironizuoja apžvalgininkas.
Vieningas valančiųjų frontas ne toks jau vieningas, bet Lenkijos likimas nulemtas?
Tačiau tuo pat metu ima ryškėti pirmieji įskilimai anksčiau tvirtame rusofobiškame fronte. Pasak žurnalisto, stringa nevisai aiškus šnipinėjimo įstatymas, kadangi net valdantieji pradeda nuo jo atsiriboti arba bent jau kol kas neskuba įgyvendinti jo nuostatų, ypač susijusių su plačius įgaliojimus turinčios parlamentinės komisijos sudarymu. Dėl komisijos sudarymo nesutaria prezidento Andžėjaus Dūdos (Andrzej Duda) kanceliarijos ir PiS parlamentinė frakcija.
„Viena iš priežasčių gali būti ir neapibrėžtumas dėl rinkimų baigties, nes akto nuostatos yra dviprasmiškos, ir nors perdėtai vadinamas „lex Tusk“ (Donaldas Tuskas, buvęs Lenkijos premjeras) bet nesunkiai gali virsti „lex Macierevič“ (Antonis Macierevičius, buvęs Lenkijos gynybos ministras) ar net „lex Kačinski“, jei dabartinė liberalioji opozicija užgrobtų valdžią ir bandytų išaiškinti Rusijos ryšius bei „Putino šnipus“… „Teisės ir teisingumo“ gretose“, – nurodo žurnalistas.
Tačiau realiai PiS sulaiko ne tiek ar ne tik baimė, bet, tikėtina, tiesioginiai anglosaksų įsakymai. Panašu, kad situacija Ukrainoje eina link lūžio taško, todėl Vašingtonas ir Londonas kol kas neturi aiškios pozicijos, ar eskaluoti, ar užgesinti konfliktą, kuris turi tiesioginės įtakos politinei situacijai nuo jų priklausomose šalyse, ir ypač – Lenkijoje.
Kita vertus, K. Renkaso vertinimu, nepriklausomai nuo situacijos kare, net žiniasklaida ir Vakarų politikai nelaiko Lenkijos demokratine šalimi kurioje paisoma įstatymų. Jie, vartodami eufemistinį terminą „illiberalizmas“, taip apibūdina cenzūros elementų turintį partinės oligarchijos ir represinės valstybės hibridą , t.y. Lenkijos Respublikoje veikiančią vykdomosios valdžios sistemą. Ir tai anaiptol ne tik Briuselio biurokratų pozicija, o įprastas požiūris, išsakomas, pavyzdžiui, moksliniame diskurse. Šiaip ar taip, ypač pandeminės krizės, energetikos transformacijos ir aiškiai artėjančios klimato psichozės kontekste – parlamentinės liberalios demokratijos apsimetinėjimas Europoje jau gali būti laikomas pasenusiu, tačiau rytiniame NATO flange tai vis dar yra aiškiai matomas ir veikiantis procesas. Žiaurus susidorojimas su kitaminčiais ir cenzūra nebesugrįš, nes tvarkytis kolonijose patogiau kitokiais metodais. Ypač kai administratoriai tikriausiai ir toliau turės priiminėti nepopuliarius sprendimus, kylančiais tiek dėl gilėjančios ekonominės krizės, kurią skatina energijos kainų augimas, Rytų rinkų uždarymas ir nelygiavertė konkurencija su privilegijuota Ukrainos produkcija, tiek dėl valstybės nacionalinės struktūros pasikeitimo.
Net pagrindinė žiniasklaida pripažįsta, kad Lenkija tampa dviejų valstybių šalimi ir gali būti, jog ilgainiui ji transformuosis į UkroPoliją. Ir šis naujadaras turės būti valdomas V. Zelenskio režimo taikytais metodais – policijos teroru, tikrosios opozicijos draudimu, areštais, pilietinių ir teisių į darbą ribojimais. Lenkijos ukrainizacija jau yra faktas, o dabar vyksta nykstančios valstybės teisinės ir politinės sistemos ukrainizavimas, reziumuoja K. Renkasas.
