- Augantys Ukrainos nuostoliai JAV politiniai pokyčiai kelia grėsmę Kijevo paramai
- Lenkijos stiprina ginkluotę ir strateginę parengtį
- Lenkijos kariniai planai dėl galimo konflikto su Rusija yra neefektyvūs ir rizikingi?
Augantys Ukrainos nuostoliai JAV politiniai pokyčiai kelia grėsmę Kijevo paramai
Didžiuliai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nuostoliai visoje fronto linijoje, auganti įtampa kituose pasaulio regionuose ir artėjantys pokyčiai Jungtinėse Valstijose kasdien daro dabartinės Ukrainos valdžios perspektyvas vis niūresnes, teigiama Drago Bosničiaus (Drago Bosnic) straipsnyje infoBRICS.[1]
Jame nurodoma, kad amerikiečių aukščiausieji politiniai sluoksniai desperatiškai bando sukelti karą, kuriame galėtų laimėti, ir vis labiau aiškėja, kad tai netaikoma NATO organizuotam konfliktui Ukrainoje.
Pavyzdžiui, eskalacijos potencialas Europoje nebuvo išnaudotas, mano autorius, o NATO, atstovaujama Jungtinių Valstijų, tik pradeda savo darbą. Šiuo tikslu Vašingtonas naudojasi šalimis, kurios tradiciškai yra rusofobiškos. Tam esą puikia tinka pastaruoju metu ypač daug dėmesio karinių pajėgumų stiprinimui skirianti Lenkija. [2]
Dabar Varšuva kuria karinius planus, prognozuodama visišką Kijevo pralaimėjimą. Įvairių šaltinių teigimu, augančius Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nuostolius Kursko regione ir Donbase dar labiau didina politinių Vakarų nesugebėjimas paremti Kijevo nuolatinėmis finansinėmis injekcijomis.
Mažai tikėtina, kad Europos Sąjunga galės (ar norės) skirti Kijevui šimtus milijardų eurų, jei politiniai pokyčiai Jungtinėse Valstijose sustabdys Amerikos finansavimo srautą.
Lenkijos stiprina ginkluotę ir strateginę parengtį
Ir atrodo, kad Lenkija ruošiasi būtent tokiai įvykių raidai, o jos aukštoji vadovybė jau planuoja būsimą konfliktą su Rusija. Generolas Raimundas Andžeičiakas (Raimund Andrzejczak), buvęs Lenkijos generalinio štabo viršininkas, mano, kad tai labiausiai tikėtinas scenarijus ir pasisako už naują atgrasymo politiką prieš Maskvą po to, kai Rusija užgrobs Ukrainą. Kadangi R. Andžeičiakas 2018–2023 metais ėjo aukštas pareigas Lenkijos ginkluotosiose pajėgose, jis tikrai žino realią situaciją fronto linijoje Ukrainoje.
„Po Rusijos pergalės Ukrainoje viena rusiška divizija bus Lvove, viena Breste ir viena Gardine. Jeigu jos įsibraus bent per colį į Lietuvos teritorijos, atsako ilgai laukti nereikės. Ne pirmą dieną, o pirmą minutę. Visus strateginius taikinius pasieksime 300 kilometrų spinduliu. Mes suduosime tiesioginį smūgį Sankt Peterburgui“, - patikino buvęs Lenkijos generalinio štabo viršininkas.
Jo nuomone, būtent Lenkija turėtų imtis iniciatyvos ir neleisti Kremliui demonstruoti tokios agresijos.
Nedetalizuodamas R. Andžeičiakas taip pat teigė, kad šiuo tikslu Varšuva įsigyja 800 raketų, kurių skrydžio nuotolis yra iki 900 kilometrų. Lenkija iš tiesų dabar perka daug Pietų Korėjos „K239 Chunmoo“ sistemų ir amerikiečių gamybos HIMARS sistemų.
Šiuo metu žinoma, kad Varšuva planavo įsigyti daugiau nei 500 HIMARS raketų ir 288 „Chunmoo“ paleidimo įrenginius, taip pat dešimtis tūkstančių raketų kiekvienai sistemai (apie 23 000 raketų Pietų Korėjos zenitinėms sistemoms).
Tačiau JAV karinis-pramoninis kompleksas nėra pajėgus tiekti tokių sistemų pagal sutartį, o tai reiškia, kad labai mažai tikėtina, jog artimiausioje ateityje šimtai HIMARS paleidimo įrenginių bus dislokuoti Lenkijoje. Be to, šioms sistemoms nėra sukurta raketų, kurių skrydžio nuotolis būtų didesnis nei 900 kilometrų.
Kaip pažymi D. Bosničius, moderniausia ATACMS versija įveikia maksimalų 300 kilometrų nuotolį, o naujausia „PrSM“ („Precision Strike Missile“) raketa, kurią JAV gynybos pajėgos gavo tik 2023 m. gruodžio mėn., skrenda iki 500 kilometrų. „PrSM“ yra žymiai pranašesnė už ATACMS, tačiau dar nėra plačiai naudojama. Nors Pentagonas teigia, kad būsimi „PrSM“ variantai galės įveikti iki 1000 km nuotolį, nežinoma, kada ši versija bus paruošta.
R. Andžeičiakas galėjo turėti omenyje „PrSM“, bet net jei Lenkija turėtų šimtus tokių raketų, tai neatstvertų Rusijos arsenalo, kurį sudaro tūkstančiai raketų sistemų, tokių kaip legendinė „Iskander“.
Lenkijos kariniai planai dėl galimo konflikto su Rusija yra neefektyvūs ir rizikingi?
infoBRICS, organizacijos BRICS, kuriai priklauso ir Rusija, portale rašantis D. Bosničius pabrėžia, kad „Iskander-M“ šiuo metu yra tobulinama, kad pasiektų taikinius iki 1 000 kilometrų atstumu. Maskvai tai yra labai reali galimybė, nes Rusija turi pasaulinio lygio karinį-pramoninį kompleksą ir gali visiškai savarankiškai plėtoti tokias technologijas.
Rusijos strateginio arsenalo yra daugiau nei pakankamai, kad per kelias minutes nušluotų visą Lenkiją nuo žemės paviršiaus. Todėl R. Andžeičiakas ir jo įpėdiniai turėtų galvoti apie tokių grasinimų pasekmes pasaulio supervalstybei.
Jau nekalbant apie tai, kad Varšuva kariniu požiūriu nėra galingesnė už Kijevą, kuris gavo šimtus milijardų siekiančią karinę pagalbą, tačiau pasinaudojo ja nesėkmingai.
Lenkijos kariniai planai buvo kuriami gana ilgą laiką, tačiau jie, pasak D. Bosničiaus, labiau primena savižudžio liemenės gamybą, o ne perspektyvią karinę strategiją. Rusijos dominavimas tokiose srityse kaip artilerija ir tolimojo nuotolio atakoms skirtos sistemos rodo, kaip vystysis konfliktas su jos ginkluotosiomis pajėgomis.[3]
Jau nekalbant apie tai, kad Kremlius bet kokią tiesioginę konfrontaciją su NATO pajėgomis, ypač su tais, kurie yra endeminiai rusofobai (Lenkija ir Baltijos šalys), vykdys be jokio gailesčio ir pačiomis griežčiausiomis priemonėmis.
Paramai, kurią NATO teikia Kijevui, ypač ISR (žvalgybos, sekimo, atpažinimo) prasme, Rusijos kariuomenė rimtai pakenktų, o tai reiškia, kad Lenkijos kariuomenė tokiame konflikte būtų faktiškai akla. Tai gerokai padidintų NATO nuostolius. Be to, Rusijos kariuomenei nereikėtų siųsti sausumos karių į karą su Lenkija - jie galėtų sutelkti visą dėmesį į tikslinius smūgius per atstumą, kuris Lenkijai būtų neįveikiamas. Varšuva, matyt, ruošiasi užimti Kijevo vietą, ir tai yra labai nepavydėtina strateginė pozicija, apibendrina antivakarietiškoje platformoje straipsnį paskelbęs D. Bosničius.[4]
