Žodžio laisvė – kertinis akmuo demokratijos pamatuose
Be žodžio laisvės žmogus negali būti laisvas. Žodžio laisvė egzistuoja būtent tam, kad kiekvienas galėtų drąsiai išsakyti savo nuomonę, pažiūras, tikėjimą. Žinoma, laisvas nuomonės reiškimas turi ir tam tikrų pasekmių – tai neapykantos kalba. Kas iš tikrųjų yra neapykantos kalba ir kas gali ją apibrėžti? Tie, kurie siekia teisingumo, dažniausiai taip pat kovoja prieš neteisybę.
Norint apibrėžti neapykantos kalbą, iškyla klausimas, kas gi bus tas vertintojas, kuris nuspręs, kas yra teisinga, o kas ne? Neapykantą galima priskirti prie neigiamų emocijų, tačiau ar galima uždrausti žmonėms jas reikšti? Tą patį galėtumėme pasakyti ir apie pavydą, juk tai taip pat laikoma neigiama emocija, tačiau jos reiškimas nėra draudžiamas. Noras apriboti žodžio laisvę yra tipinis socialistinių ir marksistinių politinių partijų komponentas.
Greičiausiai daugelį dalykų, kuriuos žmonės sako, kas nors laikys įžeidžiančiomis frazėmis. Laisvės partijos narės, teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos teigimu, neapykantos kalbos teisinis reglamentavimas būtų priskiriamas ne tik baudžiamajai, bet ir administracinei atsakomybei[1]. Ji taip pat užsimena, kad nebaudžiamumu šiuo metu yra piktnaudžiaujama.
Kitas Laisvės partijos narys T. V. Raskevičius sako, kad tikslas įvesti ne tik šiuo metu už pažeidimą numatytą baudžiamąją atsakomybę, bet ir administracinę atsakomybę už neetiškus, nepagarbius ir diskriminaciją kurstančius komentarus.
Vertėtų prisiminti, kad Lietuvoje vis dar galioja baudžiamojo kodekso 170 straipsnis, kuriame numatomos nuobaudos, nes asmuo: „Tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų“.
Neapykantos kalbai internete plačiai išplitus norima, kad asmenys būtų baudžiami už išsireiškimus ir tada, kai smurto jie nekursto, tačiau labai neetiškai ir nepagarbiai reiškia savo nuomonę.. Siekiant apimti šias neapykantos kalbos reglamentavimo puses, siūloma įteisinti administracinę atsakomybę, kurios taikymas būtų smarkiai išplėstas. Pagal paruoštas pataisas numatomos baudos už neapykantos kalbą gali būti nuo 300 iki 3000 eurų arba gali būti skiriami viešieji darbai. Taip kalbama apie tuos atvejus, kai neskiriama baudžiamoji atsakomybė.
Neapykantos kalbos reglamentavimas – noras susidoroti su kitaminčiais?
Didžiojoje Britanijoje gydytojas Davidas Mackerethas po daugiau nei trijų dešimtmečių neteko valstybinės darbo vietos, nes nenorėjo atsisakyti nuomonės, kad lytis yra biologinis dalykas ir ji nustatoma vaikui gimstant[2]. Teniso čempionė Martina Navratilova suabejojo, ar tikrai teisinga, kad translyčiai vyrai gali varžytis kartu su moterimis, tačiau galiausiai po šių teiginių buvo priversta „atsiprašyti“[3][4].
Žmonės, tvirtinantys, kad kovoja su „neapykanta“, dažnai patys nei kiek nesivaržydami ją skatina. Pavyzdžiui, kai kurie amerikiečiai tvirtina, kad JAV prezidentas Donaldas J. Trumpas yra rasistas, tačiau patys reiškia atvirą neapykantą D.Trampui ir visiems kitiems, kurie drįstą už jį balsuoti[5]. Atrodo, kad viena grupė žmonių galvoja, jog neapykantą galima skleisti tik į vieną pusę, į tą, kuri naudinga jiems.
Galima pastebėti, kad „neapykantos kalbos“ apribojimai dažnai yra neveiksmingi siekiant drausti ar stabdyti pačią neapykantos kalbą. Įstatymai prieš neapykantos kalbą visada veda prie politinės cenzūros, nes bandoma apibrėžti, kas yra „neapykanta“, o tam dažnai gali daryti įtaką politika ir įvairios ideologijos.
Žinoma, kad nė vienas žmogus neturi teisės įžeidinėti kito, tačiau žodžio laisvė reiškia teisę pasakyti tai, kas ne visada yra malonu kitiems. Vietoj kovos su neapykantos kalba, daug veiksmingiau mokyti žmones tinkamai reikšti savo nuomonę – taktiškai, mandagiai ir kultūringai. Tokiu būdu tie žmonės bus geriau išgirsti, o tai labai svarbu, ieškant sprendimų konfliktinėse situacijose.
Po aršaus visuomenės pasipriešinimo – įstatymo atsisakyta
Galiausiai Laisvės partijos frakcija atsiėmė pataisas dėl neapykantos kalbos reglamentavimo, teigdami, kad:
jautrių grupių apsauga nuo neapykantos kurstymo yra mūsų kaip visuomenės pareiga. Vis dėlto girdėdama iš visuomenės kylančius nuogąstavimus matau, kad turime skirti daugiau dėmesio diskusijoms viešojoje erdvėje ir visuomenės švietimui, – frakcijos pranešime cituojama E. Dobrovolska[6].
Noras reglamentuoti kalbą, kurioje būtų svarstoma apibrėžti, kas yra mandagumas ir etiškumas, yra pavojingas pačiai demokratijai. Tokie įstatymai dažniausiai priimami pagal minėtus straipsnyje pavyzdžius, siekiant privilegijuotai apsaugoti seksualines ir kitas mažumas.
Jeigu neapykantos kalbos įstatymas būtų išplėstas, tolimesnė diskusija ar kritika valdžiai gali tapti labai sudėtingu reiškiniu. Demokratija paremta ne tik rinkėjų atstovavimu, bet ir žodžio laisve, tad galime turėti skirtingą nuomonę į įvairius reiškinius. Įteisinus neapykantos kalbos įstatymų pokyčius, nepatogūs oponentai būtų lengvai užčiaupti.
