Laisvė ar smaugianti visuomenė? Laikas „prabalsuoti“

Laisvi asmeniniuose pasirinkimuose, o toliau nors ir tvanas

Kai 2020 m. pradžioje pasaulį užklupo koronaviruso „pradžiamokslis“, Švedija nusprendė ignoruoti pasaulinį sutarimą, pasisakiusį už uždarymą ir griežtus apribojimus. Geriau žinoma dėl savo intervencinės gerovės politikos, šalis staiga tapo europietiška Teksaso versija, iškeldama asmens laisvę aukščiau už kolektyvinę gerovę^[1].

Liberalusis laikraštis „New York Times“ pavadino ją „paribio valstybe“ ir apkaltino politikus bei sveikatos apsaugos pareigūnus, jog jie neva neleidžia Švedijai užsidaryti, kol kitoje politinio spektro pusėje dešinieji Amerikos radikalai nešė ženklus, raginančius pasekti šios šalies pavyzdžiu. Būtent taip atrodė suglumintos libertarinės gerovės valstybės spektaklis (arba šmėkla).

Tradiciškai kairieji Švediją laikė socialinio solidarumo švyturiu, o dešinieji apgailestavo dėl asmeninės laisvės trūkumo – priklausomai nuo politinių pažiūrų. Gerbiamieji, kaip manote, ar tai tikrai buvo toks dramatiškas posūkis?

Švedija niekada nebuvo toks socialistinis rojus, kokį jį įsivaizdavo kai kurie pašaliečiai; ji nebuvo ir libertarinis rojus, vaizduojamas nūdienoje. Iš tikrųjų norint suprasti šią šalį, vertėtų pradėti nuo dviejų galingų žmogiškųjų impulsų – asmeninio suverenumo troškimo bei neišvengiamos būtinybės būti visuomenės dalimi – kovos. 

Mes, žmonės, turime įgimtą poreikį bendrauti su kitais – privalome būti bendruomenės dalimi ne tik tam, kad išgyventume, bet ir tam, jog išvystytume savo įgimtus gebėjimus. Visgi šis etinis reikalavimas sukelia pasipriešinimą, grasinantį ištirpdyti bendruomenę^[2]. Esame apdovanoti ir polinkiu izoliuotis (kartais bėgdami į mišką ir pan.), trokšdami viską „sutvarkyti“ pagal savo fantaziją. Bet šis prieštaravimas gali tapti tragiška aplinkybe, programuojančia žmoniją nesibaigiančiai nelaimei.

Kaip pastebėjo XIX a. švedų filosofas Erikas Gustavas Geijeris, manevravimas tarp bendruomenės ir autonomijos „sulošia“ maždaug taip: kuo labiau siekiame atsiskirti, tuo aštriau jaučiame būtinybės, kuri netgi abipusės neapykantos sąlygomis verčia megzti vis glaudesnius tarpusavio ryšius, pavojų^[3].

Susidūrusios su šiuo paradoksu, visuomenės savais būdais stengiasi rasti pusiausvyrą tarp socialinių dorybių ir laisvės troškimo. Kuris metodas tinkamas, vis dar abejojama.

Kai kurios visuomenės stoja politinės kontrolės pusėn, sumaitodamos žmonių laisvę

Švedija yra unikali, nes sukūrė socialinę sutartį, apimančią stiprią valstybę, tarnaujančią kraštutinei asmens autonomijos formai. Kitais žodžiais tariant, šalis nesileido į kompromisus nė viena kryptimi. 

Paradoksalu, bet Švedijai pavyko suderinti socialinį pasitikėjimą bei tikėjimą kolektyvinėmis institucijomis su individualios autonomijos patvirtinimo prieskoniu. Šalis taip pat yra ekstremali, kai kalbama apie vertybes, ypatingai apie dėmesį lyčių lygybei ir vaikų bei seksualinių mažumų teisėms.

Žmonės tikėjo, jog svarbu būti nepriklausomam nuo kitų žmonių, o ne pavaldžiam – nesvarbu, ar tai būtų ekonominė, emocinė, ar socialinė skola. Tokio įsitikinimo esmė ta, kad tikra meilė ir draugystė – bet kokie autentiški santykiai – grindžiami ne abipuse priklausomybe, bet lygybe bei pasirinkimo laisve, – šią moralinę logiką vadinu „švediška meilės istorija“. Paprastiems piliečiams ši socialinė sutartis pasirodė labai patraukli.

Pavyzdžiui, kai būdamas 19 metų kaimynės sūnus nusprendė stoti į koledžą JAV, buvo neaišku, kaip reikės mokėti už mokslą, kambarį bei maitinimą, kuris net aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsiėjo išties daug. Vis tik kai koledžo tarnyba įteikė užpildyti kelias formas, viskas tapo daug aiškiau. 

Pirmoji gairė buvo susijusi su studento pajamomis ir turtu, – šiuo atveju atsakyme figūravo paprastas nulių ir parašo „atsakymas“; antrojoje buvo prašoma, jog panašią informaciją pateiktų ir tėvai.

Priešingai, Švedijoje buvo pakeistos stipendijų ir paskolų taisyklės, jog nebūtų atsižvelgiama į tėvų turtą, remiantis logika, kad studentai neva neturėtų būti nuo jų priklausomi. Ir visgi, ką darytumėte, jei, tarkime, norėtumėte studijuoti archeologiją su abejotinomis karjeros perspektyvomis, o tėvai jums pasakytų, kad jus rems tik tuo atveju, jeigu pasirinksite perspektyvesnę specialybę?

Kol vienur ragais, nagais ir dantimis mėginama atsikratyti patoso, apribojančioms studentų savarankiškumą, kitur žengiama priešinga kryptimi.

Savirealizacija virš ištikimybės bendruomenei – švedai pasižymi netipiškiausiu vertybių profiliu

Nors socialiai konservatyvūs kritikai tvirtina, kad priklausomybė nuo valstybės didina socialinę izoliaciją ir vienišumą, kai kurie tyrimai rodo, jog pagyvenusiems žmonėms tai yra ganėtinai naudinga.

Senjorai iš Švedijos ir kitų Šiaurės šalių ne tik laimingesni, bet ir labiau patenkinti bendravimu, mat didžiausią laimę jiems teikia savanoriški socialiniai santykiai, o ne priskirtini – grindžiami laisvu pasirinkimu, ne pareiga.

Kitaip nei JAV, švedai ir vokiečiai daugiau ar mažiau suprantama, kad valstybė yra piliečių gerovę skatinantis subjektas. Esminis skirtumas tas, kad Švedijoje ištekliai skiriami piliečiui, neperduodant jų per šeimą ar ne pelno siekiančias organizacijas – tokiu būdu valstybė apsaugo individą nuo bet kokios rizikos atsidurti tėvų, sutuoktinių ar labdaros organizacijų priklausomybėje. 

Emancipuotas pilietis, be kita ko, lengviau valdomas politinėmis priemonėmis ir labiau linkęs kreiptis į rinką, jog patenkintų poreikius, kurie anksčiau būtų buvę tenkinami šeimoje.

Švedija iš tiesų pirmauja pagal tai, kaip piliečiai pritaria skyryboms, kaip vertina vienodą vyrų ir moterų atsakomybę už namų ūkio aprūpinimą pajamomis, kaip toleruoja kitų žmonių seksualinę orientaciją, kaip noriai dalyvauja politinėje veikloje bei kaip vertina asmeninės atsakomybės svarbą. Tačiau šalis neretai atsiduria sąrašo apačioje pagal moralinius lūkesčius, tarkime, kad vaikai turėtų mylėti ir gerbti savo tėvus ir pan.

Didelis skyrybų skaičius, vienatvė ir prasta psichikos sveikata dažnai įvardijami kaip neigiami valstybės ir individo aljanso prieš šeimą padariniai bei autonomijos spąstai, – ar tinkamas maksimalus išsilaisvinimas su minimaliomis moralinėmis pasekmėmis, spręsti jums.