<h2>Gyvenimas kalėjime „palengvina“ laiko skaičiavimą</h2>
<p>Sakyčiau, jog kasdieniame gyvenime laiko nuovokos „apleidimas“ neretai signalizuoja apie tam tikrą malonumą ir išsivadavimą nuo laikrodžio bei kalendoriaus. Tarkim, atostogaudami galite nežinoti (arba nesirūpinti), kokia šiandien diena. Tokį jausmą, be kita ko, patiriame ir tada, kai mylimės, valgome skanų maistą ar juokiamės.</p>
<p>Žmonės taip pat gali prarasti laiko suvokimą užsiimdami sudėtinga, bet malonia veikla, pavyzdžiui, rašydami eiles arba kurdami muziką. Tačiau smegenų sukrėtimo ar demencijos atveju paros laiko nežinojimas, deja, gali rodyti tam tikrą pažeidimą. Visgi akivaizdu, kad dėl mūsų kultūrinės standartizacijos, laiko nuovokos praradimas, apimantis ir teigiamas, ir neigiamas priežastis, daugeliui žmonių yra sunkiai suprantama (arba nenorima suvokti) patirtis.</p>
<p>Priešingai, tarp kalinių laiko nuovokos praradimas yra būdingas laikino momento patirčiai: jie gi greitai sužino, jog šis tėkmės iškraipymas yra būdingas išskirtinai specifinėje aplinkoje, dėl kiekvienos dienos šabloniškumo.</p>
<blockquote>
<p>Kitaip tariant, motyvacijos atėmimas, mano manymu, yra įkalinimo požymis.</p>
</blockquote>
<p>Ir štai kuomet kasdien pabundate toje pačioje erdvėje, apsirengiate tos pačios spalvos drabužiais, valgote prie to paties stalo su nekintančiais veidais, vaikštote tais pačiais koridoriais ir spoksote į tą patį peizažą diena po dienos, metai iš metų, toks procesas neabejotinai baksnoja pirštu į sudėtingą ryšį tarp laiko įprasminimo ir nenumaldomos uždarymo tuštumos.</p>
<p>Duodu nukirsti ranką, kad kiekvienas nelaisvėje esantis žmogus pasakytų kone tą patį: lengva nesusigaudyti, kokia diena buvo, mat į akiratį nepakliuvo nei laikraštis, nei žurnalas, o kadangi pastaruoju metu sąmoningai vengiau (vis tik taip būna retai) televizoriaus ekrano, iš esmės nebuvo jokio būdo atskirti vieną dieną nuo kitos; galiausiai jeigu nebūtų ir skaidrių langų, aš negalėčiau stebėti netgi saulės patekėjimo.</p>
<blockquote>
<p>Na, o jei nuteistieji bando „susidoroti“ su problema sekdami „standartinį“ laiką – naudodami laikrodžius bei kalendorius – jiems geriausiu atveju pavyksta tik įsijausti į tai, jog nieko nevyksta.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/robert-klank-lnylegoroly-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Laiko nuovokos praradimas trukdo koordinuoti veiksmus</h2>
<p>Ar man vienai atrodo, jog kalėjimai prilygsta didžiuliam eksperimentui, susijusiam su brutalumu ir sekinančiu (psichologiškai demotyvuojančiu) nuoboduliu?</p>
<p>Ir iš tiesų, yra daugybė būdų, kuriais kliaudamiesi žmonės kenčia grubaus izoliavimo kontekste, na, o tai turi pasekmių mūsų supratimui apie tai, kaipgi pastarieji traktuoja bėgantį laiką, stengdamiesi valdyti individualią laikinąją patirtį.</p>
<p>Ironiška, bet laikinumo stebėjimas tarp kalinių, rodos, yra niekuomet nesenstantis procesas. Tiesą sakant, ekstremalios aplinkybės toli gražu nėra nereprezentatyvios bei nesvarbios, – jos leidžia įžvelgti skirtingas laiko dimensijas, išryškindamos pagrindinius, bet neretai miglotus žmogaus laiko patirties bruožus.</p>
<blockquote>
<p>Laiko intervalai, kuriuose nėra pernelyg didelės kaitos, praeina ypatingai lėtai, bet, kai bemaž nieko neprisimenama, jie išgaruoja atmintyje, dėl ko atrodo, kad ganėtinai greitai prabėgo. Tiesa, nors minėta paradoksali dinamika pastebima ne tik kalėjime, bet ir už jo ribų, ją vis tik nepalyginamai sustiprina įkalinimo nuobodulys.</p>
</blockquote>
<p>Kaliniai nejučia prisipažįsta, jog laikas marširuoja per nelaimingo atsitikimo dykumą, tarsi būtų šlubas. Taigi, prarasti laiko nuovoką gali būti beveik „funkcionalu“, mat tam vadovauja niekada nelaukiamas kančios prisiminimas per ilgus tuščio laiko ruožus.</p>
<p>Kita vertus, tiek kaliniai, tiek žmonės, esantys laisvėje jau nuo vaikystės buvo mokomi orientuotis į laiko standartizaciją, ir net po daugelio metų dėl to mes jaučiamės gana nejaukiai, kai nenumanome, kiek dabar valandų, – tarsi intuityviai suprantame, kad laikrodžio „pametimas“ mums trukdo koordinuoti savo veiksmus su kitais.</p>
<blockquote>
<p>Tokia perspektyva tapo dar labiau akivaizdi, kuomet daugelis iš mūsų prarado laiko nuovoką per COVID-19 pandemijos sukeltas socialinės izoliacijos akimirkas, ir akivaizdu, jog būtent todėl atsirado patirties deformacija, kelianti žmonėms susirūpinimą: kol socialinės izoliacijos toną „palaikantys“ internetiniai memai dejuoja perdėm daug prisivalgę, pragaištingi eksperimentai su žmonių likimu kaunasi bandant užpildyti nediferencijuotus veiksmus ir keistus jų motyvus.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/hasan-almasi-airbgpafi74-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Kaliniai kuria laiko žymėjimo metodus, padedančius prisitaikyti prie aplinkybių</h2>
<p>Tiesa ta, kad kaliniai turi įveikti didžiulę nestruktūrizuoto laiko erdvę, ir yra mažai trukdžių, kuriais jie gali užimti save. Kitaip tariant, jie įsitraukia į tai, ką aš vadinu „laiko darbu“, dėdami asmenines pastangas pakeisti savo laikinąją patirtį.</p>
<p>Ne paslaptis, jog kalinių suvokiamas laiko slinkimas priklauso ir nuo aplinkybių, tačiau neabejoju, kad pastarieji dažniau susitelkia į pageidaujamas laiko patirties formas, ir slopina likusias. Pavyzdžiui, galima užsiimti dėmesį blaškančia veikla, kad laikas bėgtų greičiau, arba mėginti sąmoningai lėtinti tempą, susikoncentruojant į dabarties akimirką. (Ši taktika rodo, kad esame desperatiški „architektai“, ir savotiškos laiko aukos).</p>
<p>Atsižvelgiant į tai, kad turimi laiko skaičiavimo metodai yra sąlygoti, kaliniai, kaip žinia, kliaunasi ir kitomis laiko režimo „procedūromis“: griežtas grafikas, įskaitant maitinimą, poilsį ir uždarymą nakčiai yra nekintamas (struktūrizuotas) procesas. Kita vertus, jeigu kameroje nėra langų, jie – neabejoju – gali įvertinti laiką remiantis maisto padėklais, – juk tris kartus per dieną iš pažiūros nepažįstama ranka „įteikia“ plastikinį padėklą per plieninių durų apačioje esančią angą. Žinoma, tokio tipo trukmės reljefas nėra labai ryškus, bet jei tai sauja ryžių ir įdubęs obuolys (dažniausiai padengtas pelėsiu), vadinasi, dabar pusryčių metas.</p>
<p>Be to, kaliniai pagal nekintamą grafiką paleidžiami iš kamerų, kad galėtų nusiprausti po dušu, kalbėtis telefonu, apsipirkti ar „pailsėti“, tokiu būdu sukuriant apskritą laiko skaičiavimo sistemą, kurią užpildo konkrečių įvykių seka. Galų gale, nors toks režimas imituoja „skeleto“ struktūrą, kiekvieną dieną jie vis dar susiduria su bauginančia nenumatytų valandų atkarpa, leidžiančia desperatiškai formuoti individualias rutinas, atspindinčias nenumaldomą kartojimą, ir visai nesvarbu, ar tai būtų šachmatų figūrėlės iš tualetinio popieriaus, ar mantros. </p>
