<h2>Laidotuvių tradicijos aplink pasaulį ir šiurpina, ir glumina</h2>
<p>Mirtis visuomet gąsdino ir kėlė nerimą žmonėms, vis tik, tai neišvengiama gyvenimo dalis su kuria, ankščiau ar vėliau, susiduriame visi. Ir nors vienos kultūros į mirtį bei atsisveikinimo su velioniu tradicijas žiūri su pagarbia baime, tai kitos – vadovaujasi tūkstančių metų senumo papročiais ir mirtį priima tiesiog kaip gyvenimo neišvengiamybę ir perėjimą į kitą pasaulį.</p>
<p>Mirtis ir trapus gyvenimo simboliškumas atsispindi įvairiomis kultūrinėmis apraiškomis: nuo tradicinių vakarų pasaulio laidotuvių, iki gana makabriškai iš šono atrodančių, tačiau bendruomenei svarbių papročių – per daugelį žmonijos gyvavimo metų, skirtingi kraštai išplėtojo savitas atsisveikino su brangiais žmonėmis praktikas, kurios gali pasirodyti neįprastos, tačiau vietinei kultūrai turi didžiulę reikšmę.</p>
<p>Žmonės nuolatos buvo apsupti mirties, tiek senaisiais laikais, tiek dabar. Laidotuvių papročiai ir mylimojo palyda į paskutinę kelionę siekia ne vieną amžių atgal ir ypač skiriasi lyginant skirtingas pasaulio šalis, kultūras, religijas ir bendruomenes.</p>
<p>Kasdieniame gyvenime, tikriausiai, kiekvienas esame susidūrę su artimojo netektimi ir vėliau sekančiomis laidotuvių apeigomis. Paprastai tariant, laidotuvės – yra ceremonija, kurios metu visam laikui atsisveikinama su kūnu, jį palaidojant, kremuojant ar kitaip išlydint į amžino poilsio vietą[1].</p>
<p>Dažniausiai, ypač tikinčiųjų bendruomenėse, laidotuvių papročiai apima daug sakralinių tradicijų ir įsitikinimų, pradedant pamaldomis, baigiant urnos, paminklo parinkimu ar prisiminimo ritualais. Šie papročiai skiriasi tiek skirtingose kultūruose ar religijose, tiek ir šalyse.</p>
<p>Bendra pasaulietinė laidotuvių praktika apima išėjusiojo apraudojimą – šermenis, kai kuriose vietose tai vadinama gyvenimo šventimu. Taip pat, įprastai priimama užuojauta, vyksta kūno laidojimas į žemę ar pelenų išbarstymas, tai gali būti daroma tiek privačioje ceremonijoje, tiek su draugais ir artimaisiais. Vėliau, susirenkama gedulingų pietų, paminimas mirusiojo gyvenimas, pasidalijama prisiminimais. Atsižvelgiant į kultūrinius papročius ar religiją, laidotuvėse gali būti ir daug sakralinių aspektų, kurie yra skirti padėti mirusiojo sielai pasiekti pomirtinį gyvenimą, prisikėlimą ar reinkarnaciją[2].</p>
<p>Pats žodis „laidotuvės” yra kilęs iš lotynų kalbos, o jam priskiriamos įvairios reikšmės, pradedant nuo pačio mirusiojo kūno, baigiant atsisveikinimo apeigomis. Laidotuvių, kaip tradicinių apeigų, praktika siekia mažiausiai 300000 metų atgal[3]. Žvelgiant į skirtingas geografines vietas, kultūras ir religijas, pastebimi ryškūs etniniai ir tarpkultūriniai laidotuvių papročių skirtumai, kurie yra įtakojami vietos įpročių.</p>
<p>Laidotuvių papročiams dažniausiai priskiriamos ir tradicinės spalvos, gėlės, net muzika. Pavyzdžiui, mūsų kultūroje dažniausiai dėvimi juodi ar kiti, tamsios spalvos rūbai, siekiant išreikšti gedulą. Į šermenis bei laidotuves nešami balti gėlių žiedai, kai kurie, vis dar ieško ir giedorių paslaugų. Tai tradicijos, kurios tiek tolimuose kraštuose, tiek galbūt net ir kitose Europos šalyse yra nežinomos, tačiau kuria bendrą visumą ir nusistovėjusią santvarką ir požiūrį visuomenėje tiek apie pačią mirtį, tiek apie atsisveikinimo ceremonijas.</p>
<p>Tačiau, vienos teisingos praktikos nėra ir negali būti: jei vienose pasaulio šalyse laidotuvės yra gedulu apsuptas ir širdgėlos kupinas gyvenimo įvykis, tai kitose – mirusiojo gyvenimas švenčiamas ir prisimenamas su šypsena, yra ir vietovių, kurių tradicijos gyvos nuo senųjų laikų ir gali tiek kelti šiurpą, tiek ir gluminti.</p>
<h2>Šiurpą keliančios senosios tradicijos vis dar įprastos daugelyje vietovių</h2>
<p>Senosios laidojimo tradicijos vis dar gyvos dalyje Filipinų, Indonezijos bei Kinijos etninių mažumų bendruomenių. Šiose vietovėse dar praktikuojama ir gana neįprasta karstų kabinimo tradicija. Ne vieną amžių gyvuojantys paprotys, tikima, apsaugo mirusiuosius nuo potvynių ar laukinių gyvūnų, o vietos žmonių kultūroje tikima, kad taip mirusiesiems tampa lengviau pereiti į anapusinį pasaulį[4].</p>
<p>Net ir šiandien, pietinėje Sičuano dalyje, galima rasti keletą šimtų ant uolų krašto kabančių karstų, kuriuose palaidoti žmonės mirė ne prieš vieną šimtą metų. Tai gana makabriškai atrodanti tradicija, kuri pritraukia tiek turistų, tiek kultūros tyrėjų dėmesį.</p>
<p>Ne mažiau keista ir net bauginančia laidojimo tradicija vis dar vadovaujasi Senovės Tibeto gyventojai, kurie praktikuoja mirusiojo „laidojimą danguje"[5]. Ši praktika iš tiesų skamba gana kraupiai – mirusiojo kūnas paliekamas ant kalno viršūnės, o laukiniai gyvūnai ar plėšrieji paukščiai galiausiai kūną suvartoja.</p>
<p>Tai makabriška tradicija, tačiau, kad ir kaip ciniškai gali skambėti, itin ekologiška bei atspindi religinę prasmę bei budizmo tikėjimą – juk ten žmonės tiki, kad kūnas yra ne daugiau kaip šiame pasaulyje likęs skeletas, o siela jau persikėlė link reinkarnacijos.</p>
<p>Kaip rašo ideas.ted.com, gana neįprastai gali atrodyti ir tai, jog būtent teigiamu ženklu laikomas visas kūnas yra suvartojimas ir pasidalijimas tarp žvėrių – Tibeto papročiai sako, kad plėšrūnai nevalgytų piktų darbų padariusio žmogaus kūno. Tai skamba baisiai, tačiau šios tradicijos atspindi gana harmoningą budistų požiūrį į gyvenimą ir fizinį žmogaus kūną.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/parker-hilton-z9pv8jgc58-unsplash.jpg" alt="Laidotuvės Indijoje" /></p>
<p>Kiek kitokių papročių laikosi ant Gango upės kranto įsikūrusių Varanasis miesto gyventojai, kurie savo laidotuvių papročiais susilaukia daug dėmesio tiek iš piligrimų, tiek iš turistų. Didžiulio susidomėjimo ten susilaukia būtent vadinamieji laidotuvių laiptai. Iš tiesų, laidotuvių laiptai pritraukia daugybę vietinių ir užsienio turistų ir yra tapę Varanasis gyventojų verslu ir būdu užsidirbti iš turistų ir kitų pašaliečių susidomėjimo.</p>
<p>Šiandien Utar Pradešo valstijoje esančiame mieste, kasdien vidutiniškai sudeginama beveik 200 kūnų. Prieš kremavimą, kūnai susukami į spalvingus audinius ir yra trumpam panardinami į Gango upės vandenį. Nudžiūvęs kūnas nunešamas į degančią duobę padengtą mediena arba sandalmedžiu. Viso proceso metu naudojami įvairūs milteliai, smilkalai, o galiausiai pelenai surenkami ir išbarstomi Gango upėje [6].</p>
<h2>Modernieji laikai verčia keistis ir laidotuvių tradicijoms</h2>
<p>Laikai kinta ir atsiranda naujosios tradicijos ir papročiai, labiau tinkantys dabartinio žmogaus pasaulėžiūrai ir gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjęs ir dabar jau pasaulyje plintantis aplinkai saugaus laidojimo būdas yra tikras šiuolaikinių aktualijų atspindys. To pasekoje, praleidžiami visi paruošiamieji balzamavimo procesai ir pasirenkami ekologiški, gamtoje patys suyrantys karstai bei urnos[7].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/toa-heftiba-sbxx9ksdhwi-unsplash.jpg" alt="Kapas" /></p>
<p>Kaip ir aplinkosauginėmis tendencijomis paremtos laidotuvės bei paskutinis atsisveikinimas, populiarėja ir laidojimas kosmose. Žinoma, tai žymiai brangesnis ir ekstravagantiškesnis būdas atsisveikinti, kurį gali leisti tikrai ne visi.</p>
<p>Tiesioginių transliacijų ir išmaniųjų įrenginių pagalba leidžia žmonėms savo artimųjų pelenus išsiųsti į kosmosą, o artimiesiems ant žemės – stebėti visą procesą. Dar 1997-ais, amerikiečių kompanija „Celestis“ atliko pirmąją memorialinę kosminio skrydžio misiją ir į orbitą ir išbarstė žmonių pelenus. Nuo to laiko vyko dar 12 kosminių laidojimo misijų ir ši praktika tampa vis patrauklesnė, ypač turtingųjų tarpe[8].</p>
<p>Technologijom vis labiau skverbiantis į mūsų kasdienybę, kartu atsižvelgiant ir į pastaruosius pandemijos paliestus metus, vis didesnį populiarumą įgauną virtualios laidotuvių ceremonijos. Žmonės, kurie gyvena toli nuo artimųjų ir negali sugrįžti į brangių žmonių laidotuves gali pasinaudoti šia paslauga ir šermenis, pačias mišias ir laidojimą ceremoniją stebėti nuotoliniu būdu. Tai suteikia galimybę visiems atsisveikinti su brangiu asmeniu ir išlydėti jį į paskutinę kelionę. </p>
<p>Iš tiesų, kad ir kokios keistos senųjų laikų tradicijos gali atrodyti mums, su jomis nesusipažinusiems pašaliečiams, vietos gyventojams jos padeda atlaikyti sunkią artimojo netektį, suteikia harmonijos ir kuria vietinę sakralinę kultūrą. Šių tradicijų kitoniškumas ir įvairumas atspindi tiek skirtingas pasaulėžiūras ir religijas, tiek žmonių vidines vertybes bei mirties vertinimą kaip ne galutinį gyvenimo etapą.</p>
<p>Susipažinimas su skirtingomis tradicijomis aplink pasaulį gali paskatinti mus pačius įveikti mirties baimę, priimti tai kaip neišvengiamą gyvenimo etapą bei tiesiog džiaugtis gyvenimu dabar ir čia.</p>
