Laida „Riba“ su Algimantu Rusteika: tautos balse – pasipiktinimas valdžia

„Vatnikai“, „kreivų vertybių vergai“, „Kremliaus pasekėjai“ – tai keletas vardų, kuriais apibūdinama iš naratyvo „išklystanti“ tauta

Publicistas, aktyvių socialinių ir politinių judėjimų dalyvis bei smulkus verslininkas, organizuojantis daugiatūkstantinį Šeimų maršą Algimantas Rusteika, laidoje „Riba“ leido išvysti ir kitą – solidžią – savo asmenybės pusę.

Intriguojančiame pokalbyje pašnekovas palietė begalę gyvybiškai svarbių temų: tautiškumas, tautos klaidinimas, amoralūs sprendimai liaudies atžvilgiu, supriešinimo mastai bei savanaudiški kėslai – tik keletas iš jų, daugelį iš mūsų kaip mat sugrąžinančių į realybę, – ten, kur reguliariai tikrinama durų spyna ir, bent metų pabaigoje, viliamasi išvysti nesavanaudišką naratyvą. Nepaisant to, jog partijos žadėjo per šimtą dienų priimti partnerystės įstatymą, Stambulo konvenciją, taip pat nustatyti neapykantos kalbos gaires, A. Rusteikos manymu, šiais klausimais pasistūmėta nebuvo.

A. Rusteika sulaukė išties daug dėmesio, ypač nuo tada, kai ėmė organizuoti daugiatūkstantinį Šeimų maršą. Iniciatyva, anot vyro, buvo būtina, ypač atkreipiant dėmesį, kad tiek Latvoje, tiek Estijoje genderizmo projektas jau yra baigiamojoje stadijoje. Mėgindamas atkreipti dėmesį į pasaulietines vertybes, pamažu beprarandančias formą, vyras neabejoja, jog valdžia naudojasi tautos naivumu, pakišdama nuodą blizgančiame popierėlyje. O tai, pastarojo nuomone, pasireiškia įvairiomis nutartimis, įtikinėjimo formomis bei baimes įgalinančiais svertais. 

Tie, kas žino, kaip atrodo laisvė, jos ilgisi – nežmoniškai. A. Rusteika mano, kad šį „precedentą“ galima pasiekti tik atvira širdimi, įtraukiant tautą į svarbiausius diskursus. Atšiaurių šalies vėjų fone, vyras pažymi, jog tauta dažnai tiesiog lieka nuošalyje sprendžiant svarbius klausimus. O tai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko liaudis tampa poliarizuota, „iš geriausiųjų“ mokydamasi išlaikyti paslaptį amžiname įšale. A. Rusteika pabrėžia: „vertybės, be abejonės, priklauso nuo kultūros, tačiau bendražmogiškos – yra tik vienos“.

„Žmogaus prigimtiniai interesai – tai šeima, tauta, valstybės išlikimas, asmeniniai interesai ir laisvės; paskui eina visuomenės, atskirų visuomenės grupių ir tautinių bendrijų interesai, – bet, net ir pastarųjų atveju, galima rasti kompromisą. Bėda ta, kad niekas jo neieško“, – dabartinę situaciją Lietuvoje apibūdina vyras.

Leisdamasis į diskusijas apie pseudogerovės rodiklius ir šalies klestėjimo direktyvas, jis nuogąstauja, jog už durų – kol kas tas pats – tautos supriešinimo scenarijus. 

Lietuvos „solidarumas“ Ukrainos-Rusijos karo fone pasireiškia tautos supriešinimu

A. Rusteikai iki šiol pritrūksta žodžių kalbant apie Ukrainos-Rusijos karą. 

Tąkart, tik jam prasidėjus, pašnekovas tvirtina ne tik žiūrėjęs per petį, bet ir prašęs Lietuvos valdžios nesupriešinti žmonių, palaikančių Ukrainą, be to, visų svarbiausia, nedidinti mokesčių ir nepanaudoti šio karo persekiojimams dėl kitokių nuomonių. Kaip matome, „solidarumas“, regis, baigėsi vos tik prasidėjęs.

Pašnekovas atvirauja, esą geopolitinis slinktis ir pasaulio persidalijimas padarė dvigubos meškos paslaugą – vienu metu: viena vertus, pamynė tikėjimą šalies valdžia, antra – privertė supanašėti ir, kad atremti jėgą, virsti tokiais pat grobuonimis. Valstybingumo sąvoka iš tiesų pradėjo judėti atbulai ir pati sau prieštarauti. Dar blogiau, jog šią situaciją įgarsinę tautiečiai bemaž iškart tapo valstybės priešais ir Kremliaus garbintojais.

A. Rusteika, „Riboje“ ne kartą prisilietęs prie asmeninių išgyvenimų, suformavusių jo asmenybę ir prieštaringai vertinamo požiūrio ribas, nevengia baksnoti ir į tas, kurios aptinkamos Lietuvoje – ir kurios skirsto žmones „į gerus, blogus“, skeliant jų širdis per pusę.

„Ką parodė prezidento rinkimai? Kiek žmonių yra nepatenkinti valdžia ir netgi reiškia neapykantą savo valstybe? Kiek pastarųjų džiaugtųsi, jeigu ištiktų geopolitinė krizė?“, – diskusiją aštria retorika vainikuoja A. Rusteika, ragindamas užmesti akį į nepasitenkinimu trykštančius internautų komentarus, atspindinčius jų patiriamą realybę. 

Karinėmis priemonėmis nei Ukraina, nei Rusija karo nelaimės

Dabar žinome: karas vyksta ne tik tarp konkrečių valstybių – jame dalyvauja ir kitos tautos.

Visgi, A. Rusteika įsitikinęs: nei viena pusė neturės tiek persvaros, kad taptų pajėgi įveikti kitą pusę. Be to, nei viena pusė, anot jo, nėra tuo suinteresuota. Nors retsykiais eskaluojama, neva varžovai pamažu praranda jėgas, anot pašnekovo, geriausiu atveju galima tikėtis besąlyginės kapituliacijos – nes „moralė – ne šio pasaulio dimensija“.

Vyras detalizuoja, esą geopolitikoje, kur vyksta didžiųjų valstybių varžybos dėl interesų, resursų bei įtakos sferų, nėra jokios moralės – nei iš vienos pusės. Kadangi žmogiškasis faktorius jau kurį laiką yra nustumtas į šoną, karo baigties nutartį priims „didieji sprendimų priėmėjai; ne Ukraina nuspręs, kada vykdyti taiką – tai spręs Maskva ir Vašingtonas“.

„Partijos žaidžia žmonių abejingumo ir nusivylimo kortomis“

Kad įvyktų gyvybiškai svarbūs pokyčiai, liaudis turi pakelti savo užpakalius. Nors į balsavimus susirenka nemaža dalis tautiečių, A. Rusteika reiškia apmaudą dėl likusių abejingumo. Tačiau, norint pasikeitimų, jo manymu, turėtų ateiti balsuoti bent 10 proc. tų, kurie niekuomet neateina. Kitaip permainos nebus įmanomos.

Politinis darbas – tai ne vienadienė revoliucija. A. Rusteika, įvardindamas džiugesnio gyvenimo aspektus, akcentuoja, jog labai svarbu suprasti, kad revoliucija yra viso gyvenimo darbas. 

„Sukurti normalią politinę jėgą, iškelti tikrus lyderius bei užauginti partijas – tai žiauriai ilgas darbas. Bet, pasikartosiu, momentinių revoliucijų Seimo rinkimuose nebus – neturėkite iliuzijų“, – atvirauja A. Rusteika, baksnodamas ne tik į valstybės ydas, bet ir į kiekvieno piliečio pareigas.

Apie tai ir plačiau pilnoje bei necenzūruotoje laidos versijoje, prieinamoje 77.lt Ugniaus Kiguolio paskyroje.