L. Kasčiūnas į Ukrainą nuvyko su daug didesniu biudžetu nei buvo tikėtasi
Vos pakeitęs senąjį krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, naujasis ministras, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas ėmėsi darbų ir Ukrainoje broliškai aplankė V. Zelenskį.
Pirmą kartą kaip ministras L. Kasčiūnas Ukrainoje viešėjo prieš keletą dienų – trečiadienį. Kaip skelbia žiniasklaida, susitikimo tikslas esą buvo aptarti tolimesnę Lietuvos skiriamą paramą Ukrainai[1]. Kaip ir priklauso svečiui, L. Kasčiūnas atvežė ir „dovanų“ – t. y., gerų žinių Ukrainos vadovui. Vakarų šalims masiškai mažinant paramą vis dar su Rusija kariaujančiai Ukrainai, Lietuva to daryti nežada.
L. Kasčiūnas pabrėžė susitikimo metu pristatęs visą Lietuvos paramos paketą, kuris, pasirodo, ne tik nesumažėjo tvyrant įtampai regione, bet netgi ir ženkliai padidėjo. Na, o jei neužteks, kiek yra, naujasis ministras patikino, kad Lietuva ieškos būdų, kaip jį padidinti.
Pasak ministro, pagal Lietuvos patvirtintą trejų metų paramos Ukrainai programą numatoma skirti net 200 mln. eurų sumą jau yra skirti 84 mln. eurų, kas yra net apie 20 mln. eurų daugiau nei buvo planuota.
Skaičiuojant visą Lietuvos skirtą finansinę paramą Ukrainai, skaičius priverčia aiktelėti – visa parama sudaro net virš milijardo eurų sumą. O štai pačios Lietuvos gynybinį štilį išspręsti siūloma paprasčiau – gyventojams iš savo santaupų sumesti[2]. Tai kaipgi neprireiks karinės amunicijos, jei ir toliau Lietuva ne tik sėkmingai prisideda prie karinio konflikto Ukrainoje eskalavimo, bet ir savo vykdomoje užsienio politikoje atvirai pila žibalą į ugnį?
Po dienos Zelenskis ir pats atvyko į Vilnių
O štai naujajam ministrui grįžus iš jį naujose pareigose pakrikštijusio žygio į Ukrainą, į Lietuvą atvyko tas pats Zelenskis, su kuriuo L. Kasčiūnas ir buvo susitikęs, tik Ukrainoje. Atvykusį Ukrainos prezidentą žodžiais „paglostė“ ir mūsų šalies vadovas Gitanas Nausėda, pažadėjęs ir toliau taip pat sparčiai prisidėti prie pagalbos Ukrainai[3].
G. Nausėda taip pat pažadėjo, kad Lietuva ir toliau išlaikysianti vienos iš ištikimiausių Ukrainos rėmėjų, statusą, atsižvelgiant į tai, kad Ukrainos paramai skiriama iki 2 proc. šalies BVP.
Pastaruoju metu Vakaruose jaučiamas nuovargis nuo nesiliaujančio karo Ukrainoje, todėl šalys paramą skiria vangiau, o kai kurios išvis atsisako tą daryti. O Lietuva, kaip žinia, tas kiškis drąsuolis, kuris visada darys kitaip, nei Jonukas sako.
Tai kaipgi su tų Lietuvos karių siuntimu į frontą Ukrainoje?
Bene esminis pastarojo meto klausimas Lietuvoje yra siųsti ar nesiųsti savo karius į frontą Ukrainoje? Patikslinsime: karius tai turime omenyje savo pačių vaikus, brolius ar seseris. Ir tam, kad ir toliau konfliktas nesibaigtų, o nugalėtojų nebūtų, tik skaičiuotume žuvusius beverčiame mūšyje tautiečius.
Juk Ukraina, skatinama tokios kaip Lietuvos ir toliau narsiai kovos ir nepasiduos „iki paskutinio ukrainiečio“. Tik tuo paskutiniuoju niekada netaps nei V. Zelenskis ar jo šeimos nariai, nei Rados nariai. Ta sunki paskutiniojo dalia klius paprastam žmogui, nuo kurio sprendimų visiškai nepriklauso karo eiga.
Prisiminkime, kaip iškėlus karių siuntimo į Ukrainą klausimą, staiga atsistatydino dabar jau eks krašto apsaugos ministras A. Anušauskas. Viešojoje erdvėje tada net pasirodė kalbos, kad galimai ministrui tokią idėją pametėjo premjerė Ingrida Šimonytė, mat šis nepritarė šiai karių siuntimo idėjai. Ir ministrė pirmininkė radusi sau patogesnį variantą – jau kurį laiką pareigose nekilusį L. Kasčiūną.
O L. Kasčiūnas šį kartą viešėdamas Ukrainoje tam tikra prasme net nustebino – iki šiol buvo įprasta matyti mūsų politikus, dalyvaujančius tokio lygio susitikimuose apsirėdžius juodais kostiumais. O šį kartą L. Kasčiūnas ėmė ir prisiderino prie V. Zelenskio – dėvėjo tamsiai žalius karinės dvasios į susitikimą įnešančius marškinius bei prie jų derančias „cargo“ stiliaus kelnes.
Tik priminsime, kad kiek daugiau nei prieš metus L. Kasčiūnas kalbėjo, kad Ukrainą remti reikia, bet ir atiduoti to, kas Lietuvai gyvybiškai svarbu – negalima[4].
