Suprasti akimirksniu
  • L. Kasčiūnas teigė gavęs karinį patarimą denonsuoti priešpėstinių minų konvenciją
  • D. Šakalienė: tikslas yra turėti bendrą strategiją, o ne pijariškai išsišokti
  • Pasitraukimas iš konvencijos sukeltų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?
  • Lietuva vasarą pasitraukė ir iš kasetinius šaudmenis draudžiančios Oslo konvencijos
Šaltiniai
L. Kasčiūnas
L. Kasčiūnas sieks denonsuoti Otavos konvenciją. Juliaus Kalinsko/ELTA nuotrauka

L. Kasčiūnas teigė gavęs karinį patarimą denonsuoti priešpėstinių minų konvenciją

Buvęs krašto apsaugos ministras, konservatorius Laurynas Kasčiūnas pranešė gavęs karinį patarimą iš kariuomenės vado į savo elektroninį paštą, kuriame teigiama, kad Lietuva turi pasitraukti iš priešpėstines minas draudžiančios Otavos konvencijos.

Gavęs tokį ženklą „iš aukščiau“ L. Kasčiūnas paragino Krašto apsaugos ministeriją jau baigti diskusijas ir kibti prie darbų parengiant konkretų pasitraukimo iš konvencijos planą[1].

„Aš turiu karinį patarimą savo elektroniniame pašte. Tai man sunku pasakyti, kas yra oficialus karinis patarimas: ar turi būti įrištas, įsegtas – aš nežinau. Bet, man atrodo, jis yra akivaizdus“, – pirmadienį Seime surengtos spaudos konferencijos metu teigė L. Kasčiūnas.

Jis teigė tokį patarimą gavęs iš kariuomenės vado, kuris pažadėjo, kad toks sprendimas esą „atriš rankas“, todėl ir L. Kasčiūnas jau ragina valdančiuosius parengti pasitraukimo iš Otavos konvencijos planą.

Tam neprieštarauja ir naujoji karo ministrė Dovilė Šakalienė. Visgi, ji tikino dar laukianti karinio patarimo. Pasitraukimui iš priešpėstinių minų konvencijos teigė pritariantis ir Lietuvos kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras.

1999 metų Otavos konvenciją, kuria siekiama eliminuoti priešpėstines minas, yra pasirašiusios daugiau kaip 160 šalių, įskaitant daugumą Vakarų valstybių. Jos įsipareigojo nenaudoti, nekurti, negaminti, neįsigyti, nekaupti, nelaikyti ir neperduoti priešpėstinių minų.

D. Šakalienė: tikslas yra turėti bendrą strategiją, o ne pijariškai išsišokti

Savo ruožtu D. Šakalienė kirto savo pirmtakui L. Kasčiūnui ir pareiškė laukianti oficialaus karinio patarimo, kad galėtų pradėti veiksmus, nes elektroniniu laišku atsiųstas „draftas“ esą nesiskaito kaip karinis patarimas[5].

Be to, priimamas sprendimas, pasak D. Šakalienės, neturi būti skubotas – reikia pasitarti ir su kaimynais.

„Mes sutarėme, kad tęsime tuos pokalbius Baltijos ir Šiaurės šalių formatu – kas turime sieną su Rusija. Nes iš tiesų mums labai svarbu turėti bendrą politiką ir dėl strateginės ambivalencijos, kad šiek tiek duotume neapibrėžtumo mūsų priešui“, – teigė ministrė.

Politikė taip pat pridūrė, kad tikslas nėra „pijariškai išsišokti kuo greičiau“, bet su kitomis valstybėmis turėti bendrą strategiją.

Krašto apsaugos ministrė nemato reikalo skubinti pasitraukimo iš Otavos konvencijos. Juliaus Kalinsko/ELTA nuotrauka
Krašto apsaugos ministrė nemato reikalo skubinti pasitraukimo iš Otavos konvencijos. Juliaus Kalinsko/ELTA nuotrauka

Pasitraukimas iš konvencijos sukeltų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?

Iki 2023 metų Otavos konvenciją buvo pasirašiusios ir ratifikavusios 164 valstybės, įskaitant Europos Sąjungos nares, Jungtinę Karalystę, Kanadą, Australiją, Japoniją, Naująją Zelandiją, Afrikos šalis įskaitant Keniją, Tanzaniją, Mozambiką bei Lotynų Amerikos šalis įskaitant Braziliją, Argentiną bei Čilę.

Tačiau dabar sugrįžkime prie pačios konvencijos esmės. Pagrindinis Otavos konvencijos tikslas yra civilių apsaugojimas nuo pavojingų priešpėstinių minų ir siekis taip sumažinti po karinių konfliktų likusį minų grėsmės pavojų.

Priešpėstinė mina – tai sprogstamoji priemonė, skirta sunaikinti ar sužaloti pėstininkus arba kitus nesunkiai judančius objektus. Šios minos dažnai naudojamos kovos laukuose, kad apsaugotų tam tikras teritorijas nuo įsibrovėlių.

Paprastai priešpėstinės minos yra įkasamos į žemę arba įrengiamos paviršiuje ir detonuojamos, kai ant jų užlipa žmogus arba transporto priemonė. Jos dažnai turi įvairius sensorius, kurie reaguoja į spaudimą, judesį arba tam tikras mechanines sąlygas.

Priešpėstinės minos yra viena iš problemų po karinių konfliktų, kadangi jos gali likti neaktyvuotos ir kelti grėsmę dar ilgą laiką po karinių veiksmų pabaigos. Tai yra priežastis, kodėl daugelis šalių ir organizacijų stengiasi jas uždrausti ar riboti pagal tarptautines sutartis, kaip antai Otavos konvencija, kuri draudžia priešpėstinių minų naudojimą.

Tai reiškia, kad turint omenyje tai, kad Lietuva dar vasarą pasitraukė iš kasetinių šaudmenų naudojimą draudžiančios Oslo konvencijos ir dabar dar svarsto galimybes leisti naudoti priešpėstines minas, iš tiesų kelia grėsmę patiems Lietuvos gyventojams. Mat karinio konflikto atveju tektų vėl sugrįžti į senus, gerus laikus. Tad kaip mes patobulėjome per pastarąjį šimtmetį?

Ar toks sprendimas išties bus geresnis sprendimas stiprinant mūsų gynybą, ar iš tiesų, ją tik susilpnins, diskutuota ir viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui tai, kad Otavos konvencijos nėra pasirašiusi Rusija, iš NATO šalių – Turkija ir JAV, o Europos gretose sutarties nėra ratifikavę tarpusavy kariavę Azerbaidžanas ir Armėnija[2].

Žvelgiant dar plačiau, sutarties nėra pasirašiusios ir Kinija, Indija, Pakistanas, Šiaurės ir Pietų Korėja, Mianmaras, Sirija, Iranas ir Izraelis. Tad ar Lietuvos tikslas tikrai yra atsidurti šių valstybių gretose?

Lietuva vasarą pasitraukė ir iš kasetinius šaudmenis draudžiančios Oslo konvencijos

Savo ruožtu Lietuva, kai dar buvo vadovaujama krašto apsaugos ministro L. Kasčiūno rankomis, liepą sumanė pasitraukti ir iš Oslo konvencijos, kas reiškia, kad nuo šiol nebelieka jokių ribojimų įsigyti, kaupti, o karo atveju – ir panaudoti kasetinius šaudmenis[3].

Lietuvos pasitraukimą iš tarptautinės sutarties inicijavęs L. Kasčiūnas argumentavo, kad tokios sutartys naudingos yra tada, kai visos šalys jos laikosi, o štai Rusijos Federacija, vykdanti agresiją prieš Ukrainą ir turinti imperialistinių siekių, esą jas sulaužiusi.

Derėtų paminėti ir tai, kad kasetiniai šaudmenys, arba kitaip – klasterinės bombos, pasibaigus konfliktams yra vėlgi pavojingiausios civiliams gyventojams, mat jų smulkios sprogstamosios dalys net ir po sprogimo ir toliau gali kelti grėsmę niekuo dėtiems civiliams.

Tuo tarpu konvencija numato pagalbos teikimą klasterinių bombų aukoms, įskaitant medicininę pagalbą, reabilitaciją ir pagalbą kurti socialinę reintegraciją. Išėjus iš jos, atsisakyta ir to.

Reaguodamas į tokį Lietuvos sprendimą sureagavo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Gintautas Babravičius, svarstęs, kas gi mums trukdo iš visų konvencijų išeiti vienu ypu. Mat visos tos sutartys esą tik simboliai, dirbtiniai savikontrolės atributai siekiant dirbtinai parodyti savo civilizuotumą ir progresyvumą[4].