Realistiškos 3D hologramos rankų paspaudimus perkels į naują lygį
Milijonai pasauliečių jau susipažino su įtraukiančia ir labai tikroviška 3D holografine visos aplinkos idėjos, kurios pagalba galėtumėte ne tik bendrauti, bet ir paliesti vienas kitą, projekcija.
Ne paslaptis, jog XXI amžiuje hologramos pradėtos naudoti įvairiais būdais: jos buvo integruotos į medicinos sistemą, švietimą, meną, saugumą bei tam tikros formos gynybą. Tuo tarpu mokslininkai atranda vis naujas tokio išradimo variacijas, susitelkdami ties lazerių, šiuolaikinių skaitmeninių procesorių ir judesio jutimo technologijų tobulinimą ir pranašumų vystymą, kurių dėka ilgainiui būtų pakeisti žmonių tarpusavio sąveikos būdai[1].
Kalbant apie lytėjimo galimybes, Glazgo universiteto elektronikos ir jutimo technologijų tyrimų grupė sukūrė hologramų sistemą, paremtą oro srovėmis, leidžiančiomis paliesti kito asmens pirštus, rankas bei riešus. Netolimoje ateityje numatoma, jog tokia funkcija pasitarnaus, kai norėsime sutikti virtualų kolegą, esantį kitoje pasaulio pusėje, ir, pavyzdžiui, pajusti jo rankos paspaudimą.
Kadangi didžioji dauguma nešiojamų įrenginių apsiriboja virtualiu objekto valdymu, galima sakyti, jog tai yra milžiniškas žingsnis už dabartinės virtualios realybės ribų, kurioms įprastai reikia laisvų rankų įrangos ir išmaniųjų pirštinių ar kitų rankomis valdomų mechanizmų, kad būtų užtikrinta maksimali stimuliacija, panaši į prisilietimą.
Žinoma, tai nebus toks pat jausmas, kaip kad būna, kai du žmonės liečiasi. Tačiau pridėjus dirbtinio prisilietimo pojūtį, galima įgauti papildomą matmenį nenešiojant pirštinių, kad pajustume daiktus išties natūraliai.
Paspaudus mygtuką, vartotojas gali jausti tiesioginio kontakto sukeltą spaudimą
Įdomu tai, jog ši sistema naudoja stiklą ir veidrodžius, išdėstytus piramidės forma su viena atvira puse, kad vaizdas erdvėje atrodytų dvimatis: naudotojai ištiesia rankas į atvirą pusę ir sąveikauja su kompiuterio sukurtais objektais, kurie atrodo taip, lyg plaukiotų tuščioje piramidės erdvėje. Beje, pastarieji remiasi grafika, sukurta bei valdoma programinės įrangos programos, kuri dažnai naudojama kuriant 3D objektus ir pasaulius įvairiuose kompiuteriniuose žaidimuose.
Jutiklis, esantis mechanizme, seka vartotojų rankų bei pirštų judesius, ir oro antgalis, nukreipiantis oro sroves jų link, galiausiai sukuria įdomius lytėjimo pojūčius. Taigi, ši algoritmo schema yra elektroninė, užprogramuota valdymui, leidžiančiam reaguoti į vartotojų rankų judesius tinkamais krypties bei jėgos deriniais[2].
Verta pažymėti ir tai, jog vienas iš būdų, parodantis tokios sistemos privalumus, yra interaktyvi krepšinio projekcija, dėl kurios galima paliesti, ridenti ir atmušti kamuolį. Sistemos oro purkštukų prisilietimas taipogi yra konstruojamas pagal virtualų krepšinio kamuolio paviršių, leidžiantį vartotojams pajusti kone tikrovišką jo formą, paviršių, smūgį atsitrenkiant į pirštų pagalvėles bei atatranką prieš jam sugrįžtant atgal.
Be kita ko, žmonės dargi gali stumti virtualų rutulį pasirinkta jėga ir pajusti skirtumą tarp švelnaus bei šiurkštesnio atšokimo delne. Tuo tarpu netgi toks, rodosi, paprastas dalykas, kaip kamuolio metimas, pareikalavo ganėtinai sunkaus darbo modeliuojant fizikinį veiksmą, jog būtų galima šį procesą paversti kuo tikroviškesniu.
Išradimas kvepia netolima ateitimi
Galbūt dar nesitikime, jog artimiausiu metu sulauksime tokios įspūdingos patirties kasdieniame gyvenime, bet tiesa ta, kad itin drąsiai einame novatoriškomis kryptimis, pasižyminčiomis galybe funkcijų.
Neturėtume nustebti, kad netrukus galėsime ne tik prisiliesti prie toli esančio žmogaus, tačiau ir pajausti sąlyčio temperatūrą – karštį ar šaltį. Tarp kitko, mokslininkai taip pat nagrinėja galimybę pridėti kvapų prie oro srauto, pagilindami virtualių objektų iliuziją ir leisdami pajungti kuo daugiau patirčių tuo pačiu metu.
Kai specifinė sistema tobulėja, plečiasi ir vystosi, tikėtina, jog ji bus panaudota įvairiuose sektoriuose. Pavyzdžiui, gali būti, kad sistema pagerins vaizdo žaidimus, atsisakant sudėtingos įrangos; prie virtualios plokštės paeiliui pridedami komponentai palengvins bendradarbiavimą ir kuriant rimtus darbo projektus.
Be to, hologramos galėtų padėti gydytojams bendradarbiauti gydant pacientus, ir priversti juos įsitraukti į procesą būnant labiau informuotiems: daktarai deramai išanalizuotų situaciją, pajusdami ir aptardami darinių ar ląstelių ypatybes ir pademonstruodami pacientams būsimos medicininės intervencijos charakteristikas. Kitaip tariant, hologramos pagalba būtų galima atskleisti iki šiol nematytą revoliuciją pasaulyje. Įsivaizduokite, jei galėtumėte pasiekti bei paliesti hologramą? Ir šis vyksmas – netolimoje ateityje.
Derėtų paminėti, jog tyrimuose naudojama grafika, suteikianti virtualiojo vaizdo iliuziją, yra modernus XIX amžiaus technikos rezultatas, sužavėjęs Viktorijos laikų teatro žiūrovus antgamtinės scenos instaliacijomis. Na, o mokslininkai, nuolat tobulindami tam tikrus metodus, susijusius su šiuolaikiniais skaitmeniniais procesoriais, lazeriais ir judesio jutimo elementais, kuria įdomias skirtingas inžinerines hologramas. Kita vertus, nors hologramos technologija, kaip žinia, kai kur jau yra prieinama, kaina vis tik gali siekti kelis šimtus tūkstančių dolerių ir daugiau[3].
Aišku, neturėtume tikėtis, kad valdydami virtualų objektą iš tikrųjų jausimės taip, tarsi mus liestų realybėje esantis žmogus – dirbtiniai prisilietimo pojūčiai, suteikiantys tam tikrą patirtį, kol kas neprilygsta tikriems – tačiau mokslinės fantastikos filmai, sparčiu tempu projektuojantys naujoves, gali kiek pakoreguoti mūsų požiūrį hologramų atžvilgiu.
