<h2>Politikai bijo išeiti, o žmonės – būti išdergti</h2>
<p>Negaliu nutylėti ir nepakalbėti apie „Delfi dienos“ laidoje pasirodžiusį interviu, kuriame buvo kalbinamas universitetų profesorius bei filosofas Alvydas Jokubaitis[1].</p>
<p>Taigi, istoriją pradėsiu nuo to, jog mes, kaip piliečiai, gyvenantys liberalioje šalyje, ypatingai pastaruoju metu, esame ne tik neišgirsti, bet ir perdėm aktyviai tildomi: kol valdžia, pasitelkus arogancija persmelktus diktatūrinius ženklus, kemšasi ausis nuo žemiau „scenos“ esančių, likusi žmonių dalis siautulingai riaumoja. Ir vis tik aišku viena – kito varianto būti suprastais bei išgirstais tiesiog nėra[2]. Tokios nuomonės, beje, laikosi ir gerbiamas profesorius.</p>
<p>Ir šioje vietoje, žinoma, yra pasitelkiami simboliai, žymintys sąmoningą valdininkų monologą, kurį reikia žūtbūt pakeisti: tautos pagalbos šauksmui atliepti, kaip matėme, buvo panaudotos kartuvės, kurios liudijo nepasitenkinimą dėl valdininkų darbo.</p>
<p>Kita vertus, vykstant akivaizdžiam kitos barikadų pusės (liaudies) nuvertinimui, tikėtina, kad sekantį kartą žmonės griebsis šiaudo, ilgainiui tapsiančio viską naikinančiu degančiu ožiu. Kitaip tariant, noras išgirsti – tai būtina sąlyga dialogui, už kurios nevykdymą kurtieji gali būti nulinčiuoti. Galbūt jau netrukus, ir dar griežčiau – be pasigailėjimo.</p>
<p>Ne paslaptis, kad tokiose situacijose yra nuolat ieškoma kaltų, tačiau aišku viena: suvaldyti įtemptą padėtį (jos neįaudrinti) gali tik Lietuvos Respublikos Seimas ir nešališkas vyriausybės požiūris, kuris dabar, deja, yra priešingas (prieštaringas).</p>
<p>Taip, vengimas kalbėtis su tauta yra bemaž blogiausias scenarijus, koks tik gali būti, o tai, savo ruožtu, sukelia ne tik pasibjaurėjimą valdžios darbu, bet ir atveria skausmingą pažadais maitinamą sopulį, vargiai pralendantį pro politikos kambario duris. Būtent dėl šios priežasties tauta kenčia, jaučiasi neverta dėmesio bei deformuota. Tuo tarpu paraleliai augantis apmaudas tampa akstinu veikti. Ir veikti kaip niekada ryžtingai.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/matthew-guay-q7wddmgcbfg-unsplash-2.jpg" alt="Visuomenės nesiklausoma" /></p>
<h2>Filosofo įžvalgos tapo socialinių tinklų įžymybe</h2>
<p>Kol daliai žmonių žiniasklaidos terminas yra it Biblija, iš kurios liaudis semiasi žinių, išminties bei (tik) pasitikėjimo vertos informacijos, rodosi neprieštaraujančios jų pačių įsitikinimams, likusiems asmenims visa tai asocijuojasi su melu grįstomis („melasklaidos“) naujienomis, verčiančiomis spjaudytis, baisingai plūstis bei ašaroti vardan trokštamos laisvės bei elementarios pagarbos, kurios šiuo metu išties stingame. </p>
<p>Jeigu klausėte A. Jokubaičio, pastebėjote, jog gerbiamas profesorius išsakė aukso vertės mintis, perteikdamas kilnia intencija grįstą pranešimą, kurį jau ilgą laiką bando perduoti žmonės, vis dar negaudami deramo (ir jiems iš esmės priklausančio) leidimo.</p>
<p>Kaip galime pastebėti, puritonizmo reiškiniui absoliučiai prieštaraujanti valdininkų koja pamynė žmonių savigarbą, pradėjusią aidėti nenumaldomais kovų kirčiais. Tuo tarpu pašnekovas, liudydamas beatodairišką piliečių ignoravimą, pasakė viską, kas žmonėms yra itin skausminga. Ir nė neabejoju, kad tai palietė (arba dar palies) daugumos piliečių širdis.</p>
<p>Didelė dalis žmonių, manau, pritartų – tylėti daugiau nebegalime, ir šis pokalbis yra puikus to pavyzdys. Kita vertus, turbūt reikėjo išmintingo žmogaus pasisakymo, jog likusiuosius („infekuotus“) pradėtų girdėti, mat kai kalba „paprasti“ asmenys, nusisukti yra taip pat paprasta, kaip ir pasijuokti bei paspirti akmenį, kad ir taip įtūžusi minia paklaiktų iš skausmo. Vis tik galime pasidžiaugti, jog perdėtas jėgos demonstravimas galiausiai verčia apnuoginti vertybes bei jas dar garsiau įvardinti.</p>
<p>Taip, aš neteigiu, kad atmosfera nėra įkaitusi, tačiau kaip ir pasiskiepijęs profesorius, nesu linkusi rūšiuoti žmonių bei linčiuoti jų dėl asmeninių pasirinkimų. Dargi aš neieškau nuošalesnės vietos kavinėje, jog pademonstruočiau sąmoningai pasirinktą atskirtį – aš tokios tiesiog nesuprantu, nepalaikau ir nesivaikau. Kaip ir nesuprantu baksnojimo į „nuomonės turėjimo“ prototipą, kurį bandoma pakeisti. </p>
<p>Be kita ko, galima aiškiai suvokti, kodėl žmonės rado jėgų atsistoti kaip lygiaverčiai: nors buvo sakoma, jog prieš vėją nepapūsi, paaiškėjo, kad pastarasis atspindi visas gamtos duotybes (natūralų imunitetą irgi), einančias koja kojon su mokslu. Kitaip tariant, tik būdamas išvien su gamta, žmogus turi galimybę nenumaldomą vėją įvaldyti. Išsakyti savo nuomonę taip pat.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/absolutvision-wyd_pkca1by-unsplash-1.jpg" alt="Tolerancija" /></p>
<h2>Profesoriaus išmintis suglumino jauną žurnalistę</h2>
<p>Ne paslaptis, jog bene visas internetas ūžia, sakydamas, kad šis pokalbis, ko gero, buvo paskutinis A. Jokubaičio viešas išstojimas. Kita vertus, kas galėtų prieštarauti profesoriaus minčiai, jog Lietuvoje šiuo metu nuomonės turėjimas ir jos išsakymas yra tolygus viešai egzekucijai – giljotinai.</p>
<p>Kalbant apie interviu, mane nustebino ne tik turinys, kuriam, beje, aš pritariu, bet ir tai, kad jis nebuvo padėtas „į pavėsį“: galiu spėti, jog jeigu pokalbis nebūtų paskelbtas, jis būtų nutekintas.</p>
<p>Tiesa ta, kad žurnalistės (kaip ir „Delfi" naujienų portalo) pozicija yra akivaizdi: žiniasklaidos priemonė, liudijanti akivaizdžią disproporciją ir kitos nuomonės neigimą, dar kartą įrodė, jog tikėtis debatų, kuriuose diskutuoja skirtingus argumentus turinčios grupės, nėra prasmės – jie neįvyks, o už tai ir toliau pasisakys net ir pati vyriausybė. Be kita ko, dar blogiau yra tai, jog valdžia, rodosi, nė nenori suprasti, kad įstatymas, kaip įrankis, niekada nebus svarbiau už moralę: jis nelaimės karo prieš atsakomybę, kuri, kaip žinia, gali būti tik asmeninė ir susieta su laisve.</p>
<p>Visi žinome, kad liberali valstybė negali naudoti prievartos savo piliečių atžvilgiu, ir šiai tiesai antrinęs pokalbis „pralaužė“ cenzūrą, kurią iki šiol buvo bijoma įsileisti. Be to, jau prieš kelis metus A. Jokubaitis perspėjo valdžią, kad ji esą galinti sulaukti skaudžių pasekmių, priversiančių, galbūt, skelbti priešlaikinius rinkimus. Ir tai, kas vyksta dabar, tik įrodo, jog jis mato bei suvokia tendencijas.</p>
<p>Tuo tarpu (kategoriškiems) mokslo šalininkams pasakyčiau, kad mokslas iš esmės yra hipotetinės prigimties, todėl grįsti visų ideologijų bei scenarijų juo nederėtų[3]. Ir nors šiuo metu jis yra pagrindinis ginčo objektas, visgi paternalistiškas piliečių globojimas naudojant prievartą ir galutiniu tikslu laikant visų žmonių laimės maksimizavimą bei kančios minimizavimą demokratinei valstybei yra nederamas.</p>
<p>Taigi, tikiuosi, jog šis pokalbis „nueis“ tikrai toli: galbūt dalis žmonių galiausiai susimąstys, kad turime laikytis tolerantiškumu grįstos iniciatyvos, demonstruojant įvairesnio žiniasklaidos turinio poreikį. Kita vertus, jei dialogas žurnalistės atžvilgiu buvo laikomas nedovanotina klaida, neabejoju, kad likusiai visuomenės daliai tai atvėrė akis. Aišku, kuo visa tai baigsis mes nežinome, tačiau viliuosi, jog prognozės nors kartą pranoks „eilinio“ žmogaus lūkesčius – mes to nusipelnėme.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/naujienos.jpg" alt="Žiniasklaida" /></p>
