Regionų kunigai liaupsina konservatorius
Artėjant rinkimams konservatoriai, rodos, jaučia, kad jų dienos valdžioje suskaičiuotos. Ko jie gali tikėtis – opozicijos vietos, kurioje gali užsibūti ir ne vieną kadenciją. Nepaisant to, kad valdančiąją koaliciją jie sudarė su, rodosi, vertybiškai tiesiog nesuderinamomis partijomis – liberalais ir laisviečiais – dabar jau jie griebiasi visai kitos pusės ir nevengia agituotis kunigų lūpomis.
Štai Raseinių vietos laikraštis dar pavasarį išspausdino straipsnį, kuriame Betygalos klebonas Romualdas Ramašauskas liaupsino konservatorius. Antraštė skelbė, kad jo ir mero prioritetai sutampa – tai tikėjimas ir šeima. Straipsnio apačioje matyti ir konservatorių sąrašas, bei yra prierašas, kad už reklamą sumokėta ne iš kur kitur, bet iš konservatorių politinės kišenės.
„Stebėjau mero veiklą nuo pat kadencijos pradžios. Man imponuoja jaunatviška energija, su kuria jis imasi darbų, šiuolaikinės žinios, atsakomybė už ištartą žodį, rajono bendruomenės interesų gynimas. Per ketverius metus šios savybės neišblėso, vadinasi, tokia jo asmenybė. Galiu ir noriu juo pasitikėti dar ir kitą kadenciją“, – straipsnyje cituojamas klebonas.
Tuo tarpu meras Andrius Bautronis sakėsi, kad net nesiūlė kunigui jokių liaupsių rašyti, esą jis pats tai sugalvojo. Klausimas kyla – kodėl? Na, paaiškėjo menka smulkmena, klebonas su meru yra ne tik draugai, iš savivaldybės klebonas sulaukė 20 tūkst. eurų. Už juos sutvarkytas bažnyčios stogas, o štai atėjo eilė ir bažnyčios vartams tvarkyti…
Tiesa, klebonas sakė, kad noras pagirti merą konservatorių atsirado po to, kai vietos konservatoriai atsiribojo nuo liberalių pažiūrų, kuriomis tiesiog alsuoja konservatoriai Vilniuje. Esą tai R. Ramašauskui ir paliko didžiausią įspūdį.
„Būtent prioritetai – ne laisvė, kur gali berniukas būti mergaite arba mergaitė berniuku, kaip nori, bet, kad yra šeima, vyras, žmona ir vaikai“, – teigia R. Ramašauskas.
Vis dėlto kunigas sakė, kad nesiruošė daryti jokios politinės reklamos, interviu buvo duotas gerokai anksčiau, o kad konservatoriai jį panaudojo prieš pat rinkimus ir tai tapo politine reklama ir agitacija, nustebino ir jį patį[1].
Kunigo politinė agitacija už konservatorius – ir Alytuje
Galima būtų pagalvoti, kad Raseinių atvejis kažkoks netyčinis. Nutinka, pasitaiko, kad ir kunigai neslepia savo politinių pažiūrų, gal iš tiesų įvyko nesusipratimas. Tačiau – staigmena – kone identiška situacija nutiko ir Alytaus apylinkėse. Šv. Liudviko parapijos klebonas Valdas Beleckas laidos reportaže, kurio apačioje smulkiomis raidėmis pažymėta, jog tai – politinė reklama – porina, kaip pasitiki konservatoriumi Algirdu Vrubliausku.
„Šiai dienai tai aš galiu už merą Algirdą tikrai garantuoti, kiek buvo kalbėta, kiek buvo ko prašyta, tai konkrečiai: arba galiu, arba negaliu. Naujo kandidato nežinau, nepažįstu, nebuvau sutikęs, nieko negaliu pasakyti, o už patikrintą žmogų aš tikrai galiu… Algirdas Vrubliauskas, rajono meras, aš jam dėkingas tikrai, jis uždavė toną ir miestui, nes mūsų bažnyčia ant ribos, tai jis davė toną, kad reikia padėti, kad bažnyčia ne klebonui, ne miestui, o parapijiečiams. Ir sakė: jei jūs skiriat 50 tūkst. ir mes skiriame 50 tūkst. Miestas labai sunkiai skyrė, o rajonas skyrė be jokių kalbų. Už tai mes turime dabar bažnyčią naujai suremontuotą“, – kalbėjo klebonas[2].
Aišku, liūdna, kai pagalvoji, kad tiek vienu, tiek kitu atveju, pirmiausiai bažnyčios būna palepinamos nemenkomis sumomis visų mūsų pinigų – ir tų, kurie religinigi, ir tų, kurie religijos nepripažįsta. Ar galima laikyti, kad tokiais poelgiais politikai nusiperka palankų Dievo tarnų žodį?
Vienuolių žodžiai naudoti ir I. Šimonytės politinėje reklamoje
Nors kunigams iš esmės yra draudžiama politikuoti arba raginti parapijiečius balsuoti vienaip ar kitaip, konservatoriams skirtų liaupsių Dievo tarnų gretose netrūksta. Štai ir rinkimams vykstant Ingridos Šimonytės politinėse reklamose buvo matyti vienuolio citatos, kurios turėjo patraukti savo pusėn tikinčiuosius.
Reklamoje vaizduojamas pranciškonų provincijolas Benediktas Jurčys sako, esą I. Šimonytė „pakvies juos [tėvus ir vaikus] žiūrėti į horizontą. Tada vaikai turės ateitį. Nes horizonte laukia jis – Dievas“ …
„Katalikų gundymui išsižadėti Bažnyčios mokymo principų metami dideli pinigai, pasitelkiami influenceriai, demagogai, anaiptol ne baltos rinkiminės technologijos. Pasitelkiami net tokie dvasininkai kaip buvęs pranciškonų provincijolas. Pranciškonas Jurčys gundo mus balsuoti už Ingridą, nes ji siūlo „naują horizontą“. Žinoma, gerasis br. Jurčys nutyli, kad tame Ingridos siūlomame „naujame horizonte“ mūsų laukia visai ne Dievas, bet be jokių apribojimų naikinami ir kaip žaliava moksliniams tyrimams naudojami žmogaus embrionai, išplauta šeimos samprata, leidimas įsivaikinti homoseksualioms poroms; lytis paversta pasirinkimo dalyku, laisvė atskirta nuo tiesos, teisės ignoruojančios bendrąjį gėrį ir pats bendrasis gėris paverstas susitarimo dalyku“, – rašė Vygantas Malinauskas[3].
Per Šv. Kūčių mišias išsprūdo ir I. Vėgėlės pavardė
Na, o kunigų ir politikos ryšys vėl tapo labai aktualus, mat per šventines pamaldas Išlaužo kunigas pasakė, kad Ignas Vėgėlė yra jo favoritas, ir paragino tikinčiuosius melstis už tą, kuris yra jų favoritas.
„Viešpatie, trokštame, kad mūsų vadovo rinkimai būtų paremti mūsų visų atsakomybe, meile. Asmeniškai reiškiu didžiulę simpatiją advokatui Vėgėlei, tai yra mano malda, kiekvienas palydėkite savo favoritą. Meldžiame, kad Dievas duotų mūsų tėvynei Lietuvai vadovų, politikų, mylinčių ne savo grupes, ne savo partijas, bet partiją, kuri vadinsis Lietuva“, – sakė klebonas Vilius Sikorskas.
Tokie žodžiai buvo palaikyti politine agitacija, nepaisant to, kad kunigas tiesiog išsakė savo favoritą, ir prašė tikinčiųjų melstis nebūtinai už jį – o už kiekvieną iš savo favoritų.
Kunigas pradėtas maišyti su žemėmis sakė, kad jam tiesiog išsprūdo politiko pavardė, tačiau agitacijos ten nebuvo.
„Manau, kad parapijiečiai mane puikiai pažįsta ir aš niekada nepolitikuoju ir nesiruošiu būti nei politiku, nei politikuoti. O čia buvo spontaniška malda, maldos metu. Čia ne pamokslavimas, nesakymas savybių, neagitavimas. <…> Maldos metu pakviečiau melstis už Lietuvos ateitį ir sakiau, kad taip pat yra kandidatai, kurie valdys. Sakau, kiekvienas turėkite savo kandidatą, o aš išduodu savo“, – aiškinosi V. Sikorskas[4].
Pats I. Vėgėlė šaržavo, kad jei būtų buvusi ištarta kita pavaradė, tokio šaršalo veikiausiai nė nebūtų.
„Koks jautrumas, kai ištariama ne ta pavardė.
<…>Gerbiamas Kunigas Vilius Sikorskas siūlė kiekvienam melstis už savo politinį favoritą. Esu Jums nuoširdžiai dėkingas už pasitikėjimą ir maldas. Juk melstis už valstybės vadovus ar politikus šv. Mišių metu yra sena bažnytinė tradicija.
Post Scriptum.
Praeitais rinkimais keletas Kunigų viešai agitavo už Šimonytę. Kaip netikėta – jokio pasipiktinimo tuo klausimu. Nepamenu ir skundo VRK“, – rašo kandidatas į šalies vadovus, advokatas I. Vėgėlė[5].
