Šnekėjimas per miegus – dažnas reiškinys
Kalbėjimą per miegus tam tikru savo gyvenimo momentu patiria daugiau nei pusė viso pasaulio gyventojų. Ir visgi, turbūt daugeliui smalsu, ar galima nustoti kalbėti miego metu?
Beveik kiekvienas turi istoriją apie žmones, kalbančius „užmerktomis akimis“. Kita vertus, nors šis reiškinys, kaip žinia, dažniau pasitaiko vaikams, jį, anot kai kurių tyrimų, patiria maždaug du trečdaliai suaugusiųjų (retas iš mūsų nėra susidūręs su „ne itin budriu“ miego epizodu bet kuriame amžiaus tarpsnyje)[1].
Akivaizdu, jog kalbėjimas miego metu laikomas ne miego sutrikimu, o veik normaliu žmogaus miego elgesio pokyčiu, mat tarptautinėje miego sutrikimų klasifikacijoje tai pateikiama skiltyje „atskiri simptomai ir neišspręstos problemos“.
Reiškinys, be kita ko, taip pat priskiriamas prie tokių dalykų, kaip knarkimas ir miego pradžioje neretai patiriamas staigus kūno dalių trūkčiojimas.
Šiaip ar taip, nors kalbėjimas per miegus nėra sutrikimas, visa tai gali turėti nepageidaujamą poveikį kiekvieno iš mūsų miego kokybei, ypatingai tada, kai turime kambario „draugą“.
Naktiniai „monologai“ retai primena rišlią kalbą
Kalbėjimas per miegus yra „užskaitomas“ tada, kai žmogus taria žodžius būdamas gilioje miego būsenoje. Ir šie garsai gali būti ne tik žodžiai bei pavienės frazės, bet ir murmėjimas, šūksniai ar kone isteriškas juokas[2].
Remiantis 1980 m. straipsniu žurnale „Brain & Development“, būtent mažamečiai dažniausiai kalba miegodami: pusė visų pasaulio vaikų kalba kartą per metus ar dažniau, o maždaug ketvirtadalis – bent kartą per savaitę[3]. Žinoma, dauguma pastarųjų išauga iš šių naktinio burbuliavimo epizodų, bet kalbėjimas miego metu, kaip žinia, gali pasikartoti vėliau gyvenime dėl didelio streso ar miego trūkumo.
Įdomu dar ir tai, kad beveik pusė pokalbių miego metu yra nesuprantami. Tuo tarpu anot kai kurių tyrimų, didžioji dauguma mieguistųjų pasako žodį „ne“. Visgi visiems smalsuoliams derėtų pasakyti, jog tai, kad žmonės neva sako tiesą miegodami ir kalbėdami tuo pačiu metu, dažniausiai yra mitas (retas atvejis, jog šie atskleistų giliausias bei tamsiausias paslaptis).
Be abejo, kai kurie asmenys kalba sapnuose, sakydami frazes, kurios lyg ir sutampa su realiais gyvenimo įvykiais, patirtais išgyvenimais ar tuometiniais sapnais, tačiau dauguma kalbų vis tik nėra susijusios su jokiu konkrečiu įvykiu.
Nepaisant to, kalbėjimas miego metu dažniausiai pasireiškia miego fazėje, kurią vadiname greitu akių judesiu. Ir šiuo etapu mūsų smegenys yra gana tylios, palyginti su tuo momentu, kai sapnuojame.
Detaliau kalbant, konkrečios miego fazės metu, dar vadinamos REM, kūnas yra veiksmingai paralyžiuojamas, jog būtų išvengta sapnų „įgarsinimo“ veiksmais, ir šis paralyžius turėtų neleisti žmonėms kalbėti. Tuo atveju, jeigu tai vyksta, tai gali simbolizuoti rimtesnį sutrikimą – smegenų sistema, o tiksliau, kažkuri jos dalis, ko gero, neveikia tinkamai.
Jei taip yra, svarbu ankstyva diagnozė.
Kalbėjimas per miegus susijęs su Parkinsono liga ir demencija
Jeigu pašnekesiai su savimi miego režime vyksta kone nuolat, tai turi tendenciją peraugti į smurtinį elgesį miego metu – rėkimą, kumščiavimąsi arba grėsmingai atrodantį mosikavimą rankomis, kuris gali sužaloti ne tik patį asmenį, bet ir jo lovos partnerį.
Nederėtų pamiršti ir to, jog tai gali būti pradinis vyresnio amžiaus žmonių ligos pasireiškimas, dažniausiai Parkinsono ligos arba demencijos. Vis dėlto tyrėjai vis dar nežino, kas konkrečiai sukelia miego „pokalbį“, nors tikimasi, kad smegenų veiklą matuojantys tyrimai ateityje suteiks tam tikrų įžvalgų.
Įdomiausia tai, kad naujausios analizės vis dažniau aptinka panašumus tarp kalbėjimo miego metu ir įprastos kalbos pabudus – tai kartais apima panašų kalbos modelį, sintaksę bei semantiką – atitinkant tas pačias taisykles kaip ir kasdieniai žmonių pokalbiai. Ir šie atradimai dar labiau sustiprina neurologų supratimą apie miegančias smegenis ir paties miego paskirtį, kuri tebėra nepakankamai ištirta.
Visgi tikima, kad kalbėjimas per miegus taipogi gali būti susietas su atminties konsolidavimu, kai miegančios smegenys iš naujo peržiūri svarbią patirtį, jog ši būtų įtraukta į ilgalaikę atmintį. Kitaip tariant, kalbėjimas miego metu kartais gali būti žodinis prisiminimų, kuriuos smegenys tuo metu sijoja, atkartojimas.
Vaikų ir suaugusiųjų kalbėjimo miego metu priežastys yra skirtingos
Jei kalbėjimas miegant ir kitas neįprastas elgesys miego metu yra daug dažnesnis vaikams, taip yra todėl, jog tai reiškia mokymąsi bei smegenų prisitaikymo fazių vystymąsi vaikystėje. Suaugusiesiems tai vyksta dėl kitų priežasčių – dažniausiai dėl tam tikrų sąlygų ir aplinkybių.
Viena vertus, tai gali turėti genetinį komponentą. Tačiau tai neretai gali būti susiję ir su obstrukcine miego apnėja – būkle, kai žmonės patiria kvėpavimo pauzes arba paviršutinišką kvėpavimą miego metu.
Žinoma, kalbėjimas paprastai nėra laikomas kenksmingu bruožu, bet jis gali būti nemalonus visiems (jau nekalbant apie dažnai pasirodančius keiksmažodžius).
Kad žmogus nekalbėtų miegodamas, patartina jį šiek tiek pajudinti. Galų gale, šiuo atveju dar svarbesnis yra kokybiškas miegas, mat kalbėjimas per miegus ir kiti nemalonūs miego įpročiai, tokie kaip vaikščiojimas miegant bei knarkimas, linkę pablogėti, kai jo trūksta.
