JAV visame pasaulyje siekia įtvirtinti sau palankią santvarką
Vieniems JAV siejasi su laisve, lygybe ir demokratija. Kitiems – su kankinimais, teroru, karo siaubais ir žiaurumais. Viena galingiausių pasaulio valstybių globalioje erdvėje dažniausiai yra piešiama kaip pasaulio „policininkė“, tvarkdarė, taikos puoselėtoja, tačiau per savo sąlyginai trumpą istoriją, šalis spėjo sudalyvauti aibėje karinių konfliktų ir be jokios priežasties kišosi tiek į kaimynių, tiek į pačių tolimiausių šalių vidaus politiką ir reikalus.
Vien nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki teroristine ataka pažymėtų 2001-ųjų, ginčytinai dar labiau paskatinusių Amerikos agresyvią politiką, JAV inicijavo 201 ginkluotą konfliktą, net 153 skirtingose pasaulio vietose. Tai 80 proc. visų per tą laiką pasaulyje vykusių karinių neramumų.
Tačiau ginklai nėra vienintelė priemonė, kurios imasi JAV, siekiant sukurti sau palankią pasaulio tvarką. JAV taiko ir ekonomines bei finansines sankcijas, kursto vidinius judėjimus bei pasipriešinimus, manipuliuoja nepriklausomų valstybių rinkimais.
Pasekmės – tragiškos. Niūriausiu scenarijumi skaičiuojamos civilių aukos. Tačiau kitais atvejais neišvengiama ekonomikų griūties, neramumų, ištisų regionų nestabilumo ir betikslės, dirbtinai sukurtos priešpriešos.
Metams bėgant JAV metodai nekinta, o klausimas „kodėl“ išlieka. Ar nesugebėjimas prisitaikyti prie netobulo, ne visiškai laisvo ir ne iki galo demokratiško pasaulio JAV kelia realių egzistencinių grėsmių? O gal kišimasis į individualių valstybių vidaus politiką yra sumanus JAV planas, kuriuo siekiama išlaikyti globalios supervalstybės statusą?
JAV kišosi į daugiau rinkimų nei Rusija
„Intervencija yra taip amerikietiška kaip obuolių pyragas“, – knygoje „Naujasis amerikietiškas intervencionizmas“ rašė garsus amerikiečių politologas Robertas Jervisas[1].
Šiame posakyje iš tiesų atsispindi aibę metų matoma JAV užsienio politikos esmė. Tai ne tik siekis išlaikyti savo vienvaldystę, bet kartu ir savitos pasaulėžiūros skleidimas: kritikuojamos individualių šalių politikos sistemos, valdymas bei kultūra, taip siekiant sukurti „demokratišką“ ir „tobulą“, tačiau neįmanomą pasaulį.
„Tobulo“ pasaulio vaizdinį JAV grindžia savo pavyzdžiu, tačiau šiandienos Amerika, ginčytinai, nėra nei itin demokratiška, nei liberali ar galinti pasigirti lygybe.
Kultūrine prasme, „svajonių šalies“ titulą JAV prarado seniai, tačiau politine – ji vis dar yra viena iš įtakingiausių pasaulio galybių, į kurias lygiuojasi jaunos ir naivios demokratijos. O tam, kad tokią padėtį būtų galima išlaikyti, dažnai yra pasitelkiamos ne itin demokratiškos priemonės.
Kaip teigia Kubos filosofijos instituto atstovas Gilberto Valdesas Gutierrezas, JAV plėšikavimo istorija „yra susijusi su daugybe karinių intervencijų ir perversmų organizavimu, siekiant pašalinti tas vyriausybes, kurios nelengvai pakluso jų reikalavimams“.
Tuo tarpu JAV istorikas Paulas L. Atwoodas „karingą“ JAV prigimtį yra apibūdinęs dar paprasčiau: „Karas yra amerikiečių gyvenimo būdas“.
Nors tokias nuomones grindžia istorija, JAV įvaizdis pasaulyje ir toliau išlieka labiau teigiamas: šalis nėra vertinama taip agresyviai kaip, pavyzdžiui, Rusija. Vietoje tiesmukos agresijos ir žiaurumų, JAV siūlo tą patį, tik paslėptą po sluoksniais gražbylysčių apie taiką, darną ir bendradarbiaujančias pasaulio demokratijas.
Teigiamą įvaizdį išlaikyti padeda ir tai, kad atvira karinė agresija nėra vienintelė JAV kontrolės priemonė. JAV lygiai taip pat aktyviai pasitelkia finansines sankcijas ir kitas gudrybes vien tam, kad paveiktų „ideologiškai priešiškas šalis“.
Tokia taktika nebėra net ypač slepiama. Buvęs JAV nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas vieno interviu metu yra sakęs:
„Kaip žmogus, padėjęs planuoti perversmus ne čia, o kitose vietose, kad tam reikia daug darbo“.
O sunkus darbas atsiperka. 2020 m. rugsėjį politologas Dovas H. Levinas pažymėjo, kad JAV 1946-2000 m. laikotarpiu kišosi į 81 rinkimus kitose užsienio valstybėse[2]. Ironiška, kad pastaraisiais metais JAV kalbama apie tai, jog būtent Rusija siekia manipuliuoti JAV vykstančiais rinkimų rezultatais.
O JAV žymiai sėkmingiau nei Rusija nusižengia ir tarptautinėms normoms. Jei Rusijos karų nei logika, politika ar tarptautinė teisė pateisinti negali, JAV sumaniai dangstosi įvairiais pretekstais, tokiais kaip „teisingo karo teorija“ arba „demokratinis eksperimentas“.
Amerika bijo pasaulio, kuriame ji nebebus supergalia
Pasaulis sparčiai keičiasi, o politiniai galios svertai nuolat kinta. Regionuose iškyla naujos valstybės-lyderės, kurios vėliau savo įtaką įtvirtinti bando ir tarptautinėje arenoje.
Tuo tarpu senosios lyderės netenka galios, įtakos ir patikimumo. Daugiapolėje politinėje santvarkoje JAV nebėra tokia užtikrinta, todėl siekia kontroliuoti tai, kaip kitos valstybės įsivaizduoja tobulą pasaulį.
„Vašingtono imperija yra pastatyta ant godumo ir galios troškimo pamatų. Jos imperinė arogancija yra tokia pati, kaip ir bet kurios kitos imperijos, įkurtos ne taikos ir klestėjimo, o karo ir išnaudojimo vardan“, – teigia rašytojas ir politikos apžvalgininkas Johnas Wightas.
Dabar, kai plačiai aptariamos liguistos imperialistinės Rusijos vizijos, naivoka manyti, kad sau parankią taiką ir santvarką siekianti užtikrinti Amerika neturi slaptų kėslų.
O įsitraukti į nepriklausomų šalių vidaus reikalus, manipuliuoti rinkimais ar kurstyti neramumus JAV yra ypač paprasta: norime to ar ne, ši šalis turi daug galios ir įtakos, o Vakaruose – bent jau viešai – ir puikią reputaciją. Buvęs JAV senatorius Ričardas Raselas dar 1960 m. sakė:
„Jei mums lengva kažkur eiti ir kažką daryti, mes visada kažkur eisime ir kažką darysime“[3].
JAV gali „bandyti kažką daryti“ praktiškai bet kurioje pasaulio vietoje, reikia to, ar ne. Kaip ir JAV, Australija taip pat yra demokratija, pasižyminti liberalia politika, laisvėmis, žmogaus teisių užtikrinimu.
Tačiau ši šalis į kitų valstybių reikalus nesikiša, nesiima taikdarės vaidmens, nelyderiauja diskusijose apie tai, kaip turi baigtis vienas ar kitas konfliktas. Tokios galios ji net neturi. O tokių šalių, tvarkingai veikiančių demokratijų, pasaulyje yra ir daugiau. Vis gi, tik JAV kažkodėl beveik visuomet yra pasiruošusi išspręsti visų problemas arba jeigu jų nėra, jas sukurti.
Karas Ukrainoje – dar vienas JAV bandymas sukurti sau palankų pasaulį
JAV įsitraukimas į vieną ar kitą konfliktą jau yra sukėlęs neigiamų padarinių, tačiau šalies politikai ir toliau aklai eina tuo pačiu keliu. Net ir dabartinio Ukrainos-Rusijos karo atveju, galima įžvelgti savanaudiškus JAV siekius situaciją pakreipti sau naudinga linkme[4].
Imperializmas – puikiai paslėptas JAV ir tiesiogiai deklaruojamas Rusijos – vaidina esminį vaidmenį kruviname ir beprasmiame konflikte.
Iš tiesų, siekdama susikurti sau palankią pasaulinę santvarką JAV įsivėlė į konkurencinį karą su Rusija, su kuria lenktynės ankstesnius metus jau nebuvo tokios aktualios. Abi šios šalys, nors vienu metu ir buvusios vienintelės supervalstybės, dabar susiduria su savitais egzistenciniais iššūkiais, kuriuos paskatina skirtingos problemos. JAV atveju, tai arogancija, Rusijos – nepasitikėjimas savimi.
Dar egzistuojant Sovietų Sąjungai JAV save laikė geresne: juk Amerika buvo laisvės šalis, o Sovietų Sąjunga – blogio imperija. Tokiai idėjai ilgainiui pritarė ir europiečiai, ir daugelis kitų Vakarų valstybių.
Po Šaltojo karo JAV tapo vienintele supervalstybe, Rusija išsaugojo savo įtaką, tačiau ne tokią kaip geriausiais savo laikais. Taip prasidėjo Rusijos nepasitikėjimas savimi, kurį paneigti bandoma agresija prieš kaimynes[5].
Rusai buvimą didžiąja galybe laiko egzistenciniu klausimu: jeigu Rusija nebus galinga, stipri ir kelianti baimę, su ja gali susidoroti priešai. Tuo tarpu JAV egzistenciniu klausimu laiko „amerikietišką svajonę“ – idėją, kad savo „tobulos šalies“ įvaizdžio pavyzdžiu eiti tuo pačiu, jai parankiu keliu, įkvėps ir kitas valstybes. O tuomet „tobulos“ pasaulio santvarkos gyvavimas bus užtikrintas dar bent kuriam laikui.
