- Žaliasis kursas ir aplinkosauginė politika dalį europiečių veda link bedugnės krašto
- Žaliasis kursas bei gasdinimo manija virsta naujuoju komunizmu
- Masiniai ūkininkų protestai rodo, kad reikia sukilimo?
- Aplinkosauginės tendencijos tampa vis labiau ekstremalios
Žaliasis kursas ir aplinkosauginė politika dalį europiečių veda link bedugnės krašto
Europos Sąjunga (ES) yra unikalus darinys pasaulio politikoje. Vis dėlto, neaišku, ar ES turėtų būti suvokiama kaip supervalstybė, ar kaip suverenių valstybių bendruomenė.
Juk tarptautiniame kontekste, ES dažnai yra atstovaujama kaip vienas darinys, tačiau nereikia pamiršti, kad visą Bendriją sudaro skirtingos šalys, kurių lyderiai bei patys piliečiai išsiskiria dėl savo nuomonės vienu ar kitu Briuselyje svarstomu klausimu.
Tai ypač aktualu kalbant apie individualių ES šalių-narių suverenitetą, užsienio bei vidaus politikos gaires, ekonomiką, žemės ūkį, pramonės bei technologinius sektorius.
Apie tai kalbėta ir vasario 9 d. vykusiuose debatuose, dėl Europos žemės ūkio sektoriaus padėties. Šie debatai vyksta masinių žemdirbių protestų visoje Europoje fone.
Juk sunku paneigti, kad ūkininkai atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį tiekdami maistą ant mūsų stalų. Vis dėlto, šio sektoriaus politika yra tiesiogiai veikiama Bendrijos. Čia ir kyla diskusijos.
Žemdirbių veiklai koją kiša kontraversiškasis ES žaliasis kursas, diskusijos apie aplinkos taršą, klimato kaitą bei kovą su tuo.
Vis labiau ekstremalios aplinkosauginės idėjos girdimos pasaulio sprendimų priėmėjų tarpe neramina daugelį, o kiti net ima kalbėti apie kovą ir sukilimą.
Žaliasis kursas bei gasdinimo manija virsta naujuoju komunizmu
EP konservatorių ir reformistų partija neseniai inicijavo debatus, kuriuose buvo išsakyta ne viena įdomi mintis. Pavyzdžiui, pasaulio galingųjų ir sprendimų priėmėjų dažnai plėtojamas naratyvas dėl klimato kaitos bei aplinkos taršos kylančio pavojaus, būtinybės imtis žaliąjį kursą atspindinčių priemonių, susietas su naujuoju Vakarų komunizmu. Ką tai reiškia?
Lenkijoje vykusiame ECR grupės renginyje, Nyderlandų europarlamentaras Robas Roosas atskleidė, kokiais įvairiais būdais ES globalistai bando perimti visišką totalitarinę kontrolę[1].
Šis renginys Varšuvoje vyko vasario 5-9 d., o jo metu R. Roosas pasakė dešimties minučių kalbą, kurios metu palietė daugelį šių dienų aktualijų.
R. Roosas teigė, kad Briuselio biurokratai ir centristai yra priklausomi nuo valdžios ir naudojasi įvairiomis priemonėms ją gauti ir įtvirtinti. Politiko teigimu, naudojamasi kiekviena krize: finansų, COVID-19, Ukrainos karu, energetikos krize.
„O sprendimas visada tas pats... daugiau Europos Sąjungos. Jei krizės nėra... jie sukuria krizę. Pavyzdžiui, klimato kaita. Jie vadina ją egzistencine grėsme, o sprendimas yra žaliasis kursas. Žaliasis kursas sugriovė mūsų energetikos sistemą, jis griauna mūsų maisto sistemą. Jie bando kontroliuoti CO2, o kai kontroliuoja CO2, kontroliuoja ir žmones, nes viskas, ką darome savo gyvenime, susiję su CO2 išmetimu: gyvename, kvėpuojame, valgome, keliaujame. Taigi, jei galite tai kontroliuoti, galite kontroliuoti žmonių gyvenimus“, – kalbėjo politikas[2].
Nyderlandų europarlamentaro teigimu, laisvė į nuomonę ir žodį turi būti ne tik teisė, bet ir pareiga, tačiau dabar ES biurokratai tik įmituoja demokratiją drauge su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), kurioms moka tos pačios ES ar kitų šalių vyriausybės.
Politikas teigia, kad taip ES kasmet išleidžia 3,7 mlrd. eurų kairiųjų liberalų remiamoms diskusijoms, o tai yra problema, ypač tuomet, kai ES teisė tampa viršesnė už nacionalinę teisę.
„Turime reikalų su milžiniška mašina, vadinama Europos Komisija, kurioje 35 000 valstybės tarnautojų kasdien dirba, kad sukurtų vis glaudesnę Europos Sąjungą. Ir jie panaudos viską, ką gali, kad pasiektų šį tikslą. Einame didelės Europos supervalstybės link. Jie nori panaikinti nacionalinę valstybę, nes tada jie turės visišką kontrolę. Einame link to, ką aš vadinu naujos rūšies komunizmu... Tai technokratų komunizmas. Mūsų vaikų ir anūkų labui pagrindinis tikslas turi būti sustabdyti globalistus, sustabdyti juos ir padaryti nacionalinę valstybę mūsų prioritetu“, – sako R. Roosas.
Masiniai ūkininkų protestai rodo, kad reikia sukilimo?
Apie tai, kad problema egzistuoja, kalba ir faktas, jog 2024-ieji Europoje prasidėjo masiniais ūkininkų protestais.
Nuo Vilnius iki Atėnų, nuo Bukarešto iki Romos – daugelio ES šalių ūkininkai vienokiu ar kitokiu būdu reiškė savo nepasitenkinimą tiek nacionaline, tiek europine žemės ūkio politika ir žaliojo kurso prievolėmis. Ir ne be reikalo.
Iki 2050 m. ES nori tapti neutralia anglies dioksido atžvilgiu, iki 2030 m. sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bent 55 proc., palyginti su 1990 m. lygiu[3]. Tai neigiamai veikia žemės ūkio sektorių, kuris yra užkraunamas papildomais reikalavimais ir ribojimais. O Briuselio paveiktos nacionalinės vyriausybės imasi dar labiau ekstremalių priemonių.
Pavyzdžiui, saugiau kaip 750 Nyderlandų ūkininkų praėjusių metų pabaigoje pasirašė vyriausybės siūlomą žemės išpirkimo schemą[4].
Tai dalis Nyderlandų valdžios siekio drastiškai sumažinti azoto, kurio pagrindinis šaltinis yra gyvulininkystės ūkiai, išmetimą. Anksčiau, beveik 1,5 mlrd. eurų buvo skirta kompensacijoms ūkininkams, kurie savanoriškai uždaro šalia gamtos rezervatų esančius ūkius. Tikimasi, kad apie 3 000 ūkių galės gauti kompensaciją.
Tai trikdžiai, kurie tikrai nepatinka ūkininkams, bet kadenciją baigianti valdančioji koalicija nori sumažinti išmetamų teršalų, daugiausia azoto oksido ir amoniako, kiekį visoje šalyje 50 proc. Nors Nyderlandai yra nedideli, pagal vertę jie yra antri didžiausi žemės ūkio produktų eksportuotojai pasaulyje po JAV.
Nacionalinės statistikos tarnybos duomenimis, praėjusiais metais Nyderlandų žemės ūkio produktų eksporto vertė siekė 122,3 mlrd. eurų.
Dėl intensyvaus ūkininkavimo mažoje šalyje azoto oksido kiekis yra didesnis, nei leidžia ES taisyklės. Šie išmetami teršalai gali pakenkti biologinei įvairovei, tad pastaraisiais metais vyriausybė, siekdama sumažinti azoto išmetimus, siūlė trečdaliu sumažinti ir gyvulių skaičių. Kai kurie ūkininkai net baiminosi, kad siekiant šio tikslo jiems teks priverstinai sunaikinti savo auginamus gyvulius.
Iš ES viršūnių į nacionalinius parlamentus atkeliavęs aplinkosauginis spaudimas įgauna pagreitį, piktina žemdirbius bene visose ES šalyse, skatina protestus ir masines piketų akcijas didžiausiuose Europos sostinėse.
Tai tam tikro sukilimo ženklai. Juk ES didžiuojasi esanti aplinkosaugos ir klimato gynėja, o dabar ši reputacija yra kvestionuojama, tampa aišku, kad ES piliečiai prioritetu laiko savo gerbūvį, ne mūsų aplinkos puoselėjimą.
Tyrėjas Benjaminas Fulfordas šį menamą sukilimą apibūdina taip:
„Nors Vakarai ir ES ir toliau pasisako už karą ir nesirūpina tankų ir bombų anglies pėdsaku, jie puola ūkininkus dėl jų karvių. Visoje Lenkijoje 260 miestų ūkininkai protestuoja prieš miesto rotušes. Jie nepritaria žaliajam kursui ir žemės ūkio gamybos išmetamo anglies dioksido apribojimams. Ūkininkai protestuoja ne tik visoje Europoje, įskaitant Angliją, bet ir Kanadoje bei Indijoje. Prie protestų prisijungia ir žvejai bei sunkvežimių vairuotojai. Ūkininkai pradeda laimėti“.
Aplinkosauginės tendencijos tampa vis labiau ekstremalios
O aplinkosauginės idėjos plėtojamos toliau ir tampa vis labiau prieštaringos. Neseniai žurnale „Nature cities“ pasirodė intriguojantis tyrimas pavadinimu „Comparing the carbon footprints of urban and conventional agriculture“.
Jame kalbama apie miesto agrikultūrą. Tyrimo autoriai, Mičigano universiteto mokslininkai, teigia, kad miesto žemės ūkis palieka vidutiniškai šešis kartus didesnį anglies dioksido pėdsaką nei įprasti ūkiai[5].
Mičigano universiteto ekspertai paskelbė ir kito tyrimo rezultatus, kurie nustebino ne vieną. Tyrime teigiama, kad namuose auginto maisto anglies dioksido pėdsakas yra 5 kartus didesnis nei komerciniais tikslais auginto maisto.
Kalbama, kad aplinką aktyviai teršiame net dirbdami. Nuolatinis susirašinėjimas el. laiškais, žinutėmis ar pokalbiai telefonu reikalauja energijos ir infrastruktūros, dėl kurių išmetamas nemenkas anglies dioksido kiekis[6].
Jei to būtų negana, teigiama, kad mūsų naminiai gyvūnai irgi yra pavojus planetai. Juk tiek katės, tiek šunys gali pakenkti laukinių gyvūnų populiacijoms, o bene didžiausią nerimą keliantis augintinių turėjimo aspektas yra jų ėdamo maisto poveikis klimatui[7].
Viename tyrime teigiama, kad šeriant 10 kg sveriantį šunį drėgnu ėdalu, kasmet išmetama 6541 kg CO2. Tai prilygsta 98 proc. viso vidutinio Brazilijos piliečio išmetamų teršalų kiekio.
Alternatyviuose socialinių tinklų grupėse net buvo išplitusi informacija, jog Pasaulio ekonomikos forumas (WEF) esą siūlo eutanazuoti naminius šunis, kates, kitus gyvūnus, o vietoje jų namuose auginti roplius. Tiesa, tokia informacija pasirodė esanti melagiena. WEF atstovas spaudai sakė, kad tokios gairės niekada nebuvo paskelbtos[8]. Kol kas.
