Socialinių reitingų iniciatyvos ištakos
Šiandieninėje Kinijoje susiklostė fantastinius filmus apie totalią žmonių kontrolę ir nuolatinį stebėjimą primenanti situacija. Jeigu kinas retai lanko tėvus, pykstasi su kaimynais ar giriasi brangiais pirkiniais, jis rizikuoja patekti į „juoduosius sąrašus“.
Reikalas tas, kad Padangių karalystėje jau keletą metų sėkmingai veikia socialinių kreditų sistema, geriau žinoma kaip „socialinio pasitikėjimo reitingas“. Šis projektas vertina ne tik piliečius, bet ir organizacijas bei nustato jų „patikimumo“ lygį. Kadangi vieninga sistema vis dar kuriama, suteikti reitingą gali tiek valstybė, tiek vietos institucijos, tiek – stambios korporacijos.
Oficialiai kai kuriose Kinijos provincijose socialinių reitingų sistema įvesta 2014 metais, bet pati, ekonominių priežasčių apspręsta, idėja gimė gerokai anksčiau. 1978-1979 m. Deng Siopingo (Deng Xiaoping) reformos įteisino „atvirų durų“ politiką, turėjusią privilioti užsienio įmones. Siekiant pritraukti vakariečius, valdžia privalėjo įveikti korupciją, užtikrinti verslo skaidrumą, susitvarkyti su pasitikėjimo krize.
Sprendimu tapo socialinių kreditų sistema. Įdomu tai, kad panaši kreditingumo vertinimo sistema galioja JAV bankiniame sektoriuje (FICO). Kinų sistema nuo šios skiriasi tuo, kad labiau orientuota į „pasitikėjimą“ ir „sąžiningą elgseną rinkoje“. Šiandien socialinis reitingas leidžia užsienio investuotojams ne tik ieškoti partnerių Kinijoje, bet ir tikrinti jų „patikimumą“. Atitinkamas reitingas taikomas ir pačioms užsienio įmonėms. Geras kredito reitingas palengvina bendradarbiavimą tiek su privačiomis, tiek su valstybinėmis įmonėmis.
Tiesa, šiandien socialinio pasitikėjimo reitingas išėjo toli už ekonomikos ribų. Didinti piliečių sąmoningumą ir diegti „sąžiningumo kultūrą“ siekiama visose srityse, įskaitant ir asmeninį gyvenimą. Oficialiai buvo įtvirtinta tam tikra socialinė norma. Tai, kiek žmogus jos laikosi, apsprendžia jo galimybę naudotis vienokiais ar kitokiais dalykais – keliauti, pirkti nekilnojamąjį turtą, gyventi viešbučiuose ir t.t. Laikomasi principo, kad pasitikėjimo vertas pilietis bus apdovanotas, o nepatikimas – nubaustas.
Kaip Kinijoje veikia žmonių skirstymo sistema
Įgaliojimus turinti institucija vertina asmens elgesį nuo 0 iki 1000 arba nuo A iki D. Reitingas sudaromas remiantis iš oficialių šaltinių – mokesčių inspekcijos, teisėsaugos organų, valstybinių struktūrų, civilinės metrikacijos biurų, mokymo įstaigų bei įmonių – gaunama informacija. Taip pat ji gaunama iš skaitmeninių šaltinių: paieškos istorijų, internetinių pirkinių ir aktyvumo socialiniuose tinkluose, bei per stebėjimo kameras ir veidų atpažinimo sistemą. CBS vertinimu, Kinijoje veikia apie 400 mln. tokių kamerų.
Reitingą rankiniu būdu sudaro oficialūs asmenys ir organizacijos. Ateityje darbą planuojama patikėti dirbtiniam intelektui. Be to, skiriasi ir provincijų techninio išsivystymo lygis. Hangdžou, Džedziango provincijos sostinėje, gyventojai naudoja identifikacines korteles, o kaimuose atsakingi asmenys vaikšto po gyvenvietes ir vietinių elgesį fiksuoja popieriuje.
Žmonės Kinijoje surašomi į juoduosius ir raudonuosius sąrašus
Socialinių kreditų sistemoje svarbus vaidmuo tenka juodiesiems ir raudoniesiems sąrašams. Aplink šiuos du polius ir sukasi visa sistema. Nepaisant to, kad yra nacionaliniai, regioniniai ar komerciniai sąrašai ir sąlygos juose gali skirtis, egzistuoja bendra nuobaudų sistema, remiantis kuria valstybinės institucijos baudžia į juoduosius sąrašus patekusius asmenis.
Į juoduosius sąrašus patenka nepatikimi asmenys, daug kartų pažeidę įstatymą arba socialines normas: reguliariai kerta gatvę neleistinoje vietoje, sėda prie vairo išgėrę, nemoka mokesčių ar vėluoja su kredito įmokomis. Rimtą nusikaltimą padaręs asmuo į sąrašą įtraukiamas nedelsiant. Reitingas mažėja ir sukčiaujant vaizdo žaidimuose ar skleidžiant gandus socialiniuose tinkluose, bet dėl to į sąrašą nėra traukiama. Kaip bausmė pritaikomi įvairūs ribojimai: sumažinamas interneto greitis, apribojamos galimybės naudotis socialinėmis ir valstybinėmis paslaugomis, visuomeniniu transportu, patekti į tam tikras parduotuves ir pan. Tarkim neseniai buvo atidaryta parduotuvė, į kurią gali patekti tik aukščiausią patikimumo reitingą turintys kinai, o jų išlaidas dengia tie, kurių socialinis reitingas nesiekia 600 balų. Nepatikimi piliečiai gali negauti kredito, draudimo, o jų vaikai – nepatekti į privačias mokyklas. Tiesa, jeigu žmogus užsiims visuomenine veikla arba atliks žygdarbį, jis iš sąrašo bus pašalintas.
Į raudonąjį sąrašą patenka pavyzdiniai piliečiai, kurie aktyviai užsiima visuomenei naudinga veikla: aukoja, duoda kraują, padeda vargšams. Už šiuos darbus jie gauna privilegijas: paskolas su mažomis palūkanomis, nemokamą automobilių ar dviračių nuomą, nuolaidas mobiliajam ryšiui, išskirtines sąlygas stojant mokytis ar ieškant darbo.
Abu sąrašai turi įtakos ir socialinei reputacijai. Į juodąjį sąrašą patekusius asmenis dažnai viešai smerkia, pavyzdingus rodo kaip pavyzdį. Informacija apie juos skelbiama laikraščiuose ir reklaminiuose stenduose. Beje, sistemai tobulėjant, jau sukurta programėlė, leidžianti nustatyti ar šalia yra „nepatikimi“ piliečiai. Kitaip sakant, žmonių rūšiavimas į „tuos“ ir „netuos“ ne tik kad nestoja, bet ir įgauna pagreitį, tad tik laiko klausimas kada tai, visame gražume, ateis ir iki mūsų.
