Holivudo filmų meninis pranašumas ir jų aukso amžius – skirtingi etapai, nulėmę dabartį
„Televizija atnešė filmą į žmonių namus, bet sugadino Holivudą“ – konstatuoja didžioji dauguma kadaise garbę pelniusių kino režisierių, sakydami, jog ne taip jau ir seniai buvo viliamasi išsaugoti avangardiškąjį meną bei intuityvų meninių filmų kūrybos procesą. Deja, tai pavyko tik iki tol, kol kinas tapo tiesiog mase lengvai prieinamų švediško stalo receptų.
Jei tokius 20 – tojo amžiaus filmus, kaip, pavyzdžiui, „Gone with the Wind“, „Citizen Kane“ ar „All About Eve“ nė neabejodami pavadintumėte itin nusisekusiais kino šedevras, tai žinokite, jog jūs, matyt, toks pasaulyje esate ne vienas.
Kalbant apie juos plačiau, šie filmai buvo sukurti Holivudo aukso amžiuje, arba, kitaip sakant, be galo kūrybiškoje epochoje, kuomet skirtingų žanrų filmai dominavo įvairiose masinėse pramogose, o juose vaidinantys žmonės išsiskyrė savo spalvingumu, charakteringais vaidmenimis, įvairialypėmis alegorinėmis figūromis ir tokiu būdu absoliučiai pakerėjo tuometinę naujovių ištroškusią publiką.[1]
Visgi įdomu paminėti ir tai, jog maždaug nuo 1945 m. kino filmų sėkmė ėmė ir išgaravo: kino studijos bei rūmai buvo panaikinti, o dalis populiariausių ir apdovanojimus pelniusių Holivudo scenaristų, režisierių ir aktorių tiesiog nustojo kurti kadaise kone visą žmoniją pakerėjusius filmus ir ypatingus jų scenarijus.
Žinoma, šios, tuo metu netikėtomis vadintos aplinkybės lėmė absoliučią kino filmų eros pabaigą ir visa kaltė buvo suversta itin pretenzingai į dienos šviesą išlindusiai televizijai bei išmaniosioms technologijoms apskritai. Liūdniausia visgi tai, kad šiandieniniai žmonės daug daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ekranų, nei kad eina į kino teatrus. Ir būtent televizijos atsiradimas bei kone savavališkas vairo perėmimas į savo rankas pakurstė aistrą lengviau prieinamam filmų demonstravimo tipui, taip sukuriant naujovišką ryšį su masine auditorija.
Nors istorikai negali vieningai sutarti dėl tikslių Holivudo aukso amžiaus užbaigimo metų, vis tik verta paminėti, kad jis ryškiai spindėjo ne tik dėl dosnios finansinės paramos, bet ir genialiųjų ir itin talentingų to meto aktorių bei kino kūrėjų. Ir būtent sukurtų filmų nominavimas ir šiandieninis jų minėjimas yra absoliutus egzistavusių talentų įrodymas, telkiantis dėmesį į kone neprilygstamus meninės kultūros puoselėtojus, darančius įtaką dar ir iki šių dienų.
Kalbant apie staigiai į plačiąją visuomenę įsiveržusį kino konkurentą televizorių, tam tikri bandymai bei transliacijos leido suvokti, jog greitai išauš diena, kai televizija bus transliuojama ir kiekvieno iš mūsų namuose. Aišku, dėl kainos ir tuometinių transliavimo apribojimų ji nebuvo prieinama kiekvienam, tačiau tai buvo „riebus“ startas kardinaliems pokyčiams.
Kita vertus, nenumaldomu tempu populiarėjanti televizija visai nereiškė baigtinio kino pasirodymo – jis tiesiog buvo apribotas ir perėjo į mažesnį ekraną namuose. Taigi, Holivudo aukso amžius – tai kertiniai metai, turėję milžinišką poveikį visai ateities filmų pramonei. Visgi turime pripažinti, jog Holivudinių filmų dienos dabar, deja, atrodo kiek kitaip: patapęs antraeile alternatyva televizijai, senasis kinas su bilietais, kurie tuo metu kainavo vos ketvirtį dolerio, dabar yra kone toks pat tolimas, kaip mums kadaise buvo Marsas.
Pokyčiai kine bei televizijos klestėjimas – vizualinės raiškos laimėjimai
Kai kurie žmonės teigia, kad šiuo metu mes išgyvename auksinį televizijos amžių, tačiau kodėl ši televizijos programų banga, rodosi, absoliučiai pranoko Holivudo kiną? Kaip jau sužinojome, Holivudo filmai tam tikru etapu susidūrė su gausiu bandomųjų filmų antplūdžių ir tai iš esmės buvo revoliuciniai metai, pribloškiantys ne tik įspūdingais ir iki šiol menamais talentais, bet ir absoliučiai novatoriškomis technologijomis.
Ir, nors, kažkada žmonėms atrodė, jog Holivudo klestėjimas bus amžinas, jis ėmė ir vieną dieną tiesiog baigėsi. Žinoma, prieš atsirandant televizoriaus ekranams namuose, modernėti pradėjęs kinas apsiribojo tik tomis filmų scenomis, kuriose vizualinė raiška buvo nyki ir apėmė tik ekrane rodomą tekstą bei kitas žodines kompozicijas.[2]
Tuo tarpu įvairių filmavimo kampų naudojimas leido sukurti judėjimo erdvėje pojūtį, kurio buvo pasigendama scenoje. Įdomu ir tai, jog televizijos patobulinimas apėmė ir dirbtinio apšvietimo efektus, kurie žaidė su šešėliais bei šviesa ir tokiu būdu kūrė tam tikras veikėjų nuotaikas. Dėl šių laimėjimų filmai buvo žymiai ilgesni, o siužetai nenuspėjami ir sudėtingi.
Mat istorijos, kurios kadaise apsiribojo vieno sąsiuvinio lapo scenarijumi, dabar gi tapo labiau įtemptos ir pritaikytos platesnei žiūrovų auditorijai. Tuo tarpu tokia visiems žinoma įžymybė, kaip Marilyn Monroe, buvo tikra Holivudo aukso amžiaus žvaigždė, kurios pėdsakai taip pat neliko užmiršti – ji nutvieskė kelią monumentaliems kino kūrybos laimėjimams bei itin išradingiems ir estetiškiems filmų tonams, tapusiems pamatine pasakojimo forma.
Tik, deja, reikėtų pripažinti, kad gyvybę kokybiškiems filmams suteikusi istorinė gija po truputį skeldėja ir trūkinėja. Mat sėdėti krėsle priešais ekranus daugumai iš mūsų tampa ne tik patogiau, bet ir kone patraukliau.
Televizija ir kino filmai bei skirtumai tarp jų – asociatyvūs „dariniai“
Yra daugybė priežasčių, dėl kurių kinas po truputį žengia nykstančio realaus žmonių bendravimo pėdsakais. Mat šiandieniniame pasaulyje, kuriame vaizdinė laikmena žiūrima planšetiniais ar nešiojamaisiais kompiuteriais bei mobiliaisiais telefonais, tokios sąvokos, kaip „kinas“, o galbūt net pati televizija greitu metu neteks tokios prasmės, kaip kad turi šiandien.
Aišku, galbūt nederėtų kalbėti apie „ant bangos“ esančią televiziją, kaip apie vienintelį veiksnį, sudariusį palankias sąlygas Holivudo imperijos žlugimui, tačiau tiesa ta, jog tai tikrai padarė nemenką įtaką kokybiško kino nykimui.[3] Įvairios rinkodaros kampanijos, prisidedančios prie meninių filmų vientisumo pablogėjimo, pamažu keičia kultūrinės vertės suvokimą bei skatina žiūrėti serialus ir nepakankamai išplėtoto siužeto filmus, prie kurių mes iš dalies jau esame įpratę.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad tokios filmų transliacijos platformos kaip, pavyzdžiui, „Netflix“, neprieštarauja klasikiniam kinui – tai tiesiog pakeistos filmų pakuotės ir pigesnis jų „įvyniojimas“, atspindintis vartotojiškos visuomenės bruožus bei įpročius. Tuo tarpu naujausių serialų žiūrėjimo intensyvumas gana taikliai iliustruoja klasikinių filmų išgyvenimo (arba neišgyvenimo) galimybes.
Esti daugybė priežasčių, dėl kurių visame pasaulyje sparčiu tempu populiarėja filmai su pakartotinėmis jų serijomis ir viena iš jų yra ta, jog serialų personažai dažnai būna įvairesni ir įdomesni nei tie, kurie yra Holivudo kino filmuose. Mat savotiškas emocinis „susisaistymas“ su mėnesių mėnesiais stebėtais aktoriais kuria kolektyvinį ryšį, kurio metu jie tampa mūsų kasdieniais palydovais ir virtualiais draugais, ir tai aiškiai parodo įvairių filmų bei jų aktorių gerbėjų bazės.
Vis tik reikėtų paminėti, kad tradicinis Holivudo kinas atsisako dingti iš mūsų gyvenimo: naujausi Amerikos kino filmų asociacijos duomenys rodo, kad bilietų paklausa į kino teatrus po truputį didėja; tuo tarpu 2019 m. Lietuvos kino salės pritraukė netgi 186291 žiūrovų.[4] Ir šie duomenys antrina faktui, kad kinas, įvairios draugijos bei filmų demonstravimas po atviru dangumi – kaip įtraukiančios bei fantazija paremtos patirtys – visgi yra gyvybiškai svarbios ir mums, ir bendrai pramogų pramonės plėtrai.
